Ramu. Tik vieniša mergina sėdi ant lieptelio ir maskatuoja kojomis ežero vandenį. Visas ežeras banguoja. Vandeny mirguliuoja pilnaties ir medžių atspindys. Dangus toks tyras. Mirksi žvaigždutės, pulkai žvaigždučių. Mėnuo leidžia jaustis ne vienai tamsioje naktyje. Ramu. Tik kartas nuo karto žolėje sučirškia žiogas, suinkščia būdoje sapnuojantis šuo. Pasipliuškena mažos žuvytės. Visi nakties garsai tarsi pati pati geriausia muzika žmogaus širdžiai. Bet juk naktis, visi visi miega. Visa gamta giliai paskendusi savo sapnuose. Ramu. Nejuda nei vieno medžio šakelė. Medžiai nejuda lyg negyvi, bet jie turi širdį ir klausosi tos nuostabios nakties tylos muzikos. Norisi paskęsti tyloje. Užmigti kartu su visais. Bet tas gamtos alsavimas, širdies plakimas ir vienišumas neleidžia. Šiltas vanduo. Šaltos lieptelio lentos, akmeniniai laiptai.. Pilnaties šviesa atsispindi žolės rasos lašeliuose. Drėgnas oras. Ramuma. Tik staiga staigiai išnyksta, baigiasi tyla. Ima giedoti gaidžiai, čirškėti paukščiai, kalbėti žmonės. Rytas. Mergina negali pakęsti triukšmo ir eina miegoti. Atsigulusi į baltus patalus ji žvilgteli pro langą į plonyčius rytinius saulės spindulius ir prisimena mėnulio šviesą, kuri neleido jaustis tokiai vienai, kuri buvo raminanti, tyra. Išgirdusi rytinius garsus ji pasiilgsta gamtos alsavimo, tos paslaptingos tylos su širdžiai mielais garsais ir supranta, jog kai gamta miega, jos alsavimo ritme galima paslaptį išgirsti.