Mėnulio karoliai(2)

Esant pilnačiai, kalbėdavau su virpulinguoju mėnuliu.
Jo paviršiuje mačiau žemių plotus, vandenynų gelmes su auksinėmis žuvimis, pelekais grojančias vandenų stygomis.

Smėlynų dykumose, vėjas žaidė su žiedais nusagstyta obels šakele, nešdamas žiedlapius į mėlynų vandenynų glėbį.

Mano paslapties dvynys akyse braidžiojo ir rinko vėjo nugludintus, žuvų nubučiuotus mėnulio akmenis, vėrė karolius, kuriais pasipuošusi grįždavau žvaigždžių valtele į savo mažą lovelę.
Buvau laiminga, turėjau šviesos karolius, nušviečiančius mano kūdikio sielą, švelniai nuplukdančius į sapnų karalystės pasaulius.

Ryte nenorėdavau nubusti, nes dienos tėkmėje neturėčiau mėnulio šviesos karolių.
Juos pasiimdavo ryto saulės spindulys.
Sapnai išsisėdavo, pasilikdavo tik diena, kurioje nenorėjo mano vaikiškos kojos bėgioti, patirdamos skausmingus stiklo šūkių dūrius, su kiekviena diena vis skaudesnius.

Sapnas tirpo
pasaulis nesušilo
per vienintelį sąmonės šuolį
aš vis nepriartėjau prie savojo žmogaus
o šviesa taip kvepia rojumi...