Augintinis

Dar viena sankryža ar kvartalas? O gal verčiau suteikti jai laiko? Dar valandą, o galbūt…mažiau? Vaikinas stabtelėjo. Vakaro prietemoje įsižiebė gatvės šviestuvai.
-Tche…prakeikta žiema, - Erikas susiraukęs išpūtė šiltą orą ir sužvarbusiais pirštais iš kelnių kišenės iškrapštė telefoną. Žinučių nebuvo.
-Spėju, tai vadinama ignoravimu, - užsklendęs telefoną žvilgterėjo į savo batus ir pasitaisė striukės apykaklę. Jis ir vėl liko be namų. Tik šįkart gruodžio viduryje, o tai reiškia įsibėgėjus šaltajam metų laikui ir visai prieš šventes. Ieškojimus reikės pradėti nuo nulio. Tikimybė būti priimtam atgal visai nedidelė. Karen, jo šeimininkė, o dabar jau ir buvusi šeimininkė, nieko nestokojo. Ji buvo ideali karjeros moteris (Erikas įsidėmėjo neprabilti apie jos amžių). Nuo pat pradžių jis jautė, kad nėra jai būtinybe. Moteriškoji jos pusė kartas nuo karto jo pasigesdavo ir siekdavo artumo. Tačiau įkarščiui praėjus jis ir vėl likdavo vienas. Ne tik dienai, bet ir nakčiai. Netiesa, Karen jo nepamiršdavo. Tiesiog šios moters prioritetų sąraše jis užėmė garbingą vietą (kaip ji mėgdavo sakyti) po jos darbo ir asmeninių reikalų, greičiausiai kažkur tarp cigarečių ir naujų batų. Visgi šis suvokimas Eriko negniuždė. Jis nepasižymėjo godumu dėmesiui, o jei tiksliau, pats nuspręsdavo kada jam jo reikia. Jo talentas, o gal kartu ir profesija - meilintis ir įsiteikti moterims. Šie gebėjimai užtikrindavo Erikui šiltą pastogę, maistą ir kai ką daugiau išskirtinai savo malonumui.
Tačiau paskutinėmis savaitėmis jam teko suprasti, ką reiškia būti visiškai pamirštam. Karen liovėsi paisyti jo norų. Neilgai trukus jo poreikiai ėmė kelti jai nepasitenkinimą ir nuolatinius ginčus. Ji rado kitą vyra, Erikas tuo neabejojo. Galbūt jis ir pranašesnis savo energija ir jausnyste, bet yra nemažai dalykų, kurių benamis vaikinas subrendusiai moteriai suteikti paprasčiausiai neįstengia…
Erikas senokai susikūrė savo suvokimą apie „pilnavertį gyvenimą“. Tačiau tai neturėjo nieko bendra su jausmais. Siekiant materialinės gerovės, prabangos jų įpainioti negalima. Antraip, kiekvieną kartą atsidūrus gatvėje jam tektų kęsti ne vien fizinius nepatogumus. Štai ir dabar jis šalo kojas savo „Puma“ sportbačiuose. Nedidelis krepšys slystelėjo nuo peties, Erikas sustojo ir įsižiūrėjo į vieną iš papuoštų vitrinų.
-Kalėdos – stebuklų metas, arne? - lūpose pasirodė pašaipi šypsena.
Vienatvė Eriko nekankino. Išskyrus ją, kito gyvenimo būdo jis nelabai ir žinojo. Visgi, sakyti, kad nepasitaiko akimirkų, kai norisi būti kažkam reikalingu, reikštų meluoti…Tai visiems įgimtas jausmas, bent jau toks buvo jo pasiteisinimas. Būti žmogumi tarp žmonių, juolab kai niekuo neišsiskiri iš kitų, kartu reiškia turėti panašią poreikių sistemą. Erikas niekada nesureikšmino emocinių savo išgyvenimų, tačiau puikiai žinojo, kad absoliučiai išmesti jų iš savo gyvenimo negali. Tai reikštų tą patį, kaip išimti elektroniką iš automobilio. Supranti, kad važiuoti gali, bet nežinai, kokį greitį išvystisi, ir kiek ilgai truks kelionė.
  Nėra pamokų emocijoms atskleisti. Tai pernelyg individualus dalykas. Džiaugsmas, laimė, prisirišimas, ilgesys yra jausmai, kurių jis niekada neparodydavo nė vienai šeimininkei. Kaip kad negalėdavo kąsti maitinančiai rankai. Tik įvarytas į kampą galiausiai pasišiaušdavo lyg glostomas prieš plauką katinas. Bet ir šios menkos savigynos reakcijos pakakdavo, kad jis atsidurtų už durų. Kaskart suradus naują šeimininką jam tekdavo balansuoti tarp baimės prisirišti ir baimės likti nuošalyje.
  Ėmė snyguriuoti. Gatvės prisipildė 17 valandos automobilių. Viename iš jų buvo ir Karen. Erikas prisimerkė kai vėjo gūsis tvokstelėjo tiesiai į veidą. Jis turėjo pripažinti, kad kaskart jam vis sunkiau susitaikyti su išsiskyrimu. Galbūt ieškoti naujo šeimininko neverta? Po šio ryto barnio su Karen jis mėgino atsiprašyti ir nuolankiai prisiimti kaltę, ko jis iki šiol nėra daręs. Kai ji liepė susikrauti daiktus, jis mintyse sau kartojo, kad viskas dėl to, jog ji ypatinga, geresnė nei ansktesnės jo globėjos.
Ledinėms adatoms smingant į veidą jis suvokė, jog tai ne visai melas ir ne visai tiesa. Ji teikė jam daugiausia dėmesio ir pildė visas menkas jo užgaidas, tačiau ji išmetė jį, kaip tą yra padariusios ir ansktesnės. Išmetė dėl kito vyro. Be viso kito jis buvo 23 metų jaunuolis, kuris skyrė aistrą nuo paprasto prisirišimo juolab nuo meilės. O Karen jis nemylėjo. Ir apskritai neparodė jai jausmų, kurie peržengtų įprasto etiketo rėmus. Beliko pripažinti, kad jų nesiejo nieko daugiau kaip fizinis ryšys, o jei paprasčiau, seksas.
  Erikas įbėgo į prekybos centrą ir nupurtė nuo saves sniegą. Čia jis sušils ir praleis vakarą. Su turimais pinigais jis gali sau leisti tik vieną nakvynę viešbutyje. Vadinasi, būtina išnaudoti kiekvieną pasitaikiusią progą, vengti klaidų ir nešvaistyti laiko veltui. Galvoti apie Karen nebėra prasmės, dabar ji jau praeitis. Nėra kada skendėti prisiminimuose antraip veido neapleis ta apgailėtina menkos savivertės grimasa.
  Kelias minutes jis tiesiog stovėjo vyrų tualete ir žvelgė į savo atvaizdą veidrodyje. Naivu buvo tikėtis, jog oda greit atgaus sveiką atspalvį. Tačiau sužeidimai buvo ne vien išoriniai. Susidėvėjo ir skydas, patikimai saugojęs nuo sąžinės priekaištų, tais kitų išnaudojimo momentais.
- Eri, kaip gi sumautai tu šiandien atrodai! - ciniškas kandus juokas, tačiau skausmas, veržęs krūtinę, apmalšo.