Jis

Šio miesto aš neatpažįstu, gyvybės ištroškusiais bokštais jis ryja mane,
O gatvės tokios kreivos, banguotos, pilkumos prisisotinusios,
Lietingais orais jis sugriūva, o vasarą pasiglemžia į savo kuprinę,
Ir nešasi, plakasi jūros aiduosna, -tai kas pripažįstama visuomenės.

Aš negimiau prie šių namų, kaip akmenų sunkumo,
Aš tik vaikštau pasiklydusi ne savame krašte,
Mano širdis ne čia, ir ji negyvena sugriuvusiuose skersgatviuose,
Voratinklių pilnybėje, užmiegančių laivų skveruose.

Atleisk, kad tu ne mano, ir nežinau kieno,
Savo pėdų čia nepaliksiu, nei aido, nei minčių,
Apie tave, tavo istoriją, nepaklusnius vaikus,
Bėgiojančiais tavo takeliais ir kiemeliais.

Užklydusi, blaškausi, bematydama tavo ne itin ryškias spalvas,
Bekvapė gėlė, -tavęs aš nepapuošiu, nematoma,
Tik norėjau trumpam tau pabūti praeiviu,
Kuris, manau, tave nors kiek atgaivino.
                      Aš juk vėjas.