Lyg senas šuo

Jis nuleido savo akis kuriose lengvai galėjai įžiūreti kančią. Dabar ji kaustė visa jo kuną. Kančia.
Tik vienas judesys... Jo skruostas lėtai prigludo prie grindinio. Jis kvėpavo netolygiai, dažnai suvirpėdamas nuo stipriau įkvėpto oro. Jam skaudėjo. Skaudėjo rankas, kojas, visus kaulus, širdį. Kodėl širdį? Ne. Jis nesirgo širdies liga. Ne. Niekas jo nemušė. Jį išmetė... Išmetė, kaip žmonės išmeta senus šunis, nenorėdami susieti jų galo su savo namais. Išmetė, kaip išmeta nereikalingus daiktus. Taip. Ir jis buvo nereikalingas. Senas, suvargęs, skausmo užpildytu kūnu.
Didžiausios jo baimės: skausmas ir vienatvė. Būtent dabar jam skauda ir... jis yra vienas.
Negalėjau stebėti kaip jis kankinasi negalėdamas atsikelti. Priėjau ir pritūpiau prie jo. Jis atsisuko. Skruostais riedėjo ašaros. Kas gali taip elgtis su senu žmogumi. Juos reikia gerbti ir saugoti, o ne išvaryti kaip tuos senus šunis...
Jis pažiūrėjo į mane tokiu žvilgsniu, lyg nebūtų matęs žmogaus. Gero žmogaus... Atsistojau ir ištiesiau ranka žmogui, kuris kentėjo. Jis paėmė mano ranka. Buvo toks lengvas! Laisvai jį pakėliau ir jis atsirėmė į siena. Jis smarkiai drebėjo. Nežinojau ar jam šalta ar jis serga Parkinsono liga. Staiga jis parpuolė prieš mane keliais. „Aš juk ką tik jį pakėliau. Ir ką jis sau galvoja?! „, -pamaniau sau.
Negalėjau patikėti tuo kas vyko vėliau. Senelis ėmė bučiuoti man rankas dėkodamas, kad pakėliau jį nuo žemės. Už tai, kad padovanojau jam minutėlę supratimo ir užuojautos. Liepiau jam liautis. Jis pažiūrėjo man tiesiai į akis ir su mano pagalba atsistojo.
-Mane išmetė, - suvirpino lūpas senukas, - mano šeima. Mano dukra be pasigailėjimo mane išmetė kaip skudurą. O aš ja užauginau. Nejau aš buvau toks blogas tėvas? Ką padariau negerai?
-Aš esu tikra, kad jūsų dukra dabar labai gailisi dėl savo poelgio. Gal grįžkite į namus. Šiandien Kalėdų išvakarės. Galiu garantuoti, jog jūsų dukrą graužia sąžinė. Ji tikrai nenori švęsti tokios šventės be artimiausio žmogaus ir su sąžinės graužatimi.
Senukas negalėjo suvaldyti ašarų. Jos sruvo kiekviena jo veido raukšlele.
Jis nusisuko ir laikydamasis šalia esančio pastato sienos nuvingiavo link pagrindinio kelio. Po kurio laiko jau mačiau tik mėnulio apšviestus jo pėdų įspaudus sniege.
Daugiau niekada nemačiau jo nei čia, nei kur kitur. Tikiuosi jo dukra jį priėmė, o gal jį priglaudė šalta kapų žemė...