Alisa sutinka mažąjį princą I dalis

I
Medžio namelio kristalizuoti stiklai gaudė saulės spinduliais virtusius šilumos prisilietimus. Staliaus energijos pripildytas medinis gultas  džiaugėsi laikinai jo kūną papuošusia tatuiruote.  Klausydamasis genio snapu grojančio patefono garsų, kampe stovintis veidrodis bandė nufotografuoti kiekvieną bundančio ryto akimirką ir netikėtai susierzino, kai akyse pradėjo lietis vaizdas.
„Kur aš? “ – sušuko Alisa. Ir tą pačią akimirką jai ant galvos nukrito ką tik visu savo raudonumu pasipuošęs obuolys. Neišlaikiusi lygsvaros, geltonplaukė trinktelėjo į kamieną, taip išgąsdindama nuo ankstyvo ryto dirbantį miško sanitarą. Atsimerkusi Alisa apsižvalgė. Jos skaisčiai mėlynose akyse atsispindėjo sausros gairinamos žolės laukai.  Žolė buvo tokia aukšta, jog jai iš karto tapo aišku, kad šienpjovys tikriausiai atostogauja arba pamiršo, kad šitas slėnis apskritai egzistuoja. „Rožės žydi kruopščiai prižiūrimos žmogaus, ramunės – savaime“ – garsiai ištarė Alisa. Ir pridūrė „Rožės turi spyglius, ramunės – laukinį, bet svaiginančiai mielą paprastumą“ ir atsargiai mindama taką, ji vieną po kitos skynė ramunes ir rišo į spalvingai baltą gėlių grandinę. Pasipuošusi vainikėliu Alisa dar kartą apsižvalgė – ji nežinojo kur eiti,  per akimirką dykuma virtusi pieva išgąsdino mergaitę. Aplinkui nesimatė jokio kelio, ir tuo labiau nė vienos mašinos ar bent jau dviračio. „Kaip aš čia atsidūriau? “, nesitikėdama jog vienišame žolėje paskendusiame medyje dirbantis paukštis jai atsakys, sušuko „Ar čia yra kas nors?! “.
Išgirdęs dar negirdėtą garsų sintezę veidrodis vėl sukluso ir tarsi nujausdamas, jog pagaliau galės nufotografuoti portretą, kurį įsivaizdavo nuo to laiko, kai geltonplaukis berniukas jį čia pastatė, skaisčiai nusišypsojo saulei.
Jau valandą gulėdama ant žolės ir bandydama prisiminti, kaip bėgdama nuo pilkais šešėliais virtusių standartų ji čia atsirado, Alisa išgirdo tylų liepsnos spragtelėjimą. Tiksliai toje vietoje, kur saulės spindulys, paglostęs veidrodį atsimušė į žemę, užsidegė sudžiuvusios gėlės.  Mergaitė žinojo, jog ugnis vienintelė gamtos elementas, kuris natūraliai neatsiranda, ją reikia sužadinti. Bet taip pat žinojo, kad įsikarščiavusi geltonai melsva liepsnelė virsta aitriai raudonais ugnies liežuviais, kurių neįmanoma sunaikinti žodžiais ar maldavimais. Kartais net ir šaltas kaip ledas vanduo to nepajėgia padaryti. Taigi Alisa akimis bėgiojo po pievą ieškodama bent mažiausio vandenilio ir deguonies susijungimo pėdsako. Tiesa, toli horizonte ji matė vienišą beržą, kurio syvais galėtų užgesinti vis giliau alsuoti pradedančią  liepsną. Deja...  kol ji iki jo nueitų ir grįžtų, visa žolė virstų anglies juodumo dirvonu ir tada visos prisiminimų detalės, kurios kaip vizijos, kad pusvalandį ją aplanko, dingtų kartu su ramunių lauku. O kaip tada ji grįžtų namo?