Naktis tyloje

Nežinau kaip išvis pasiryžau tai daryti viena pati, be jokios priežiūros. O ir kaip man tai buvo leista irgi išlieka paslaptis. Juk žirgyne visi žino, kad aš – tik pradedančioji. Nors jau moku šiek tiek suvaldyti žirgą pati, visgi leistis jodinėti į mišką vienai buvo šiek tiek rizikinga.
Gal tai, kad tądien tedirbęs vienintelis vaikinas nuo pat ryto jau buvo išgėręs keliais alaus buteliais per daug ir sėdėdamas šiltose, mėšlu ir žirgais kvepiančiose arklidėse nelabai norėjo iš jų kur nors eiti ar tai, kad miško takelis, kuriais buvo jodinėjama, nebuvo toks ilgas ir toks sudėtingas ir nulėmė, jog jis tik atsainiai mostelėjo man ranka į ant sienos pakabinto balno pusę, duodamas suprasti, kad galiu pasikinkyti žirgą ir keliauti sau.
Padaviau jam keturiasdešimt litų už valandą ir nusikėlusi nuo sienos balną bei visus kitus reikmenis, nužygiavau link aptvarų.
Jei tik galėdavau rinktis, visąlaik jodavau Naktimi. Naktis buvo stulbinamai gražus eržilas – juodas kaip smala, jo nugara visada blizgėdavo, netgi arklidžių prieblandoje. Jis buvo gan aikštingas žirgas, bet patikimas – dar niekad nieko nebuvo numetęs nuo savo plačios, tvirtos nugaros. Jam to ir nereikėdavo. Jei Naktis nenorėdavo nešti ant savo nugaros jam nepatikusio žmogaus – tiesiog nepajudėdavo iš vietos. Galėjo sustoti dešimt vyrų ir įsirėžę jį tempti – Naktis likdavo nepajudinamas kaip siena. Ir nors persiplėšk besistengdamas.
Bet mane Naktis prisileisdavo.
Pakinkiau jį – tai mokėjau daryti labai gerai. Užsimoviau savo juodas odines pirštines, užsidėjau šalmą ir pažvelgiau į vaikiną. Jis sėdėjo susigūžęs kėdėje, rankoje laikydamas alų ir snūduriavo. Buvo dar labai ankstus rytas. Jis čia turėjo ateiti pašerti žirgus ir laukti pirmųjų mokinių ir turistų. Bet dar buvo kelios valandos, kol kas nors pasirodys. Tik aš, vedama noro užsimiršti nuo rūpesčių, atvažiavau nuo pat ryto, kai prabudusi beveik ketvirtą taip ir nesugebėjau užmigti.
-Aš jau josiu, -tarstelėjau tarsi pati sau, bet nenuleidau akių nuo vaikino, tarsi laukdama jo galutinio leidimo.
Jis vos vos linktelėjo, bet net neatsimerkė, tad aš užšokau ant Nakties ir jį paraginau. Naktis krestelėjo galvą ir akimirką pagalvojau, kad kaip tik šiandien jis nusprendė nebesitaikstysiąs su manimi ir niekur neisiąs. Bet po akimirkos jis pajudėjo ir mes lėtai palikom aptvarus ir išjojome laukan.
Oras buvo vėsus. Po nakties ant žolės dar baltavo šalna. Saulė jau kilo, bet ji nebešildė, o tik nubučiavo viską aplinkui auksiniais bučiniais. Aš prisimerkiau ir pažvelgiau į tolį. Mums reikia kirsti kelią, pereiti pievą ir takeliu patraukti į miško gelmes.
Prieš pasineriant į tankmę aš kažkodėl atsisukau pasižiūrėti atgal į arklides ir netoli jų stovinčią savo mašiną. Kitą akimirką mus apsupo liekni medžių kamienai ir pasitiko mirtina tyla. Tik tvirtas Nakties kanopų kaukšėjimas į sušalusią žemę aidėjo garsiai mano ausyse.
Naktis žingsniavo lėtai, bet užtikrintai. Man nieko ir nereikėjo daryti – kelią Naktis žinojo matyt net užsimerkęs, tiek kartų jau ėjo šiuo miško takeliu nešinas turistais, pirmąkart gyvenime bandančiais jodinėti.
Pavadį tvirtai laikydama savo rankose aš apsižvalgiau. Dar niekad nebuvau čia viena ir šįkart miškas atrodė kitoks – gūdesnis, grėsmingesnis, šaltesnis ir tylesnis. Akimirką pagalvojau ar tai tikrai buvo gera mintis ir gal man reikėtų apsisukti ir grįžti atgal. Bet po minutės nusipurtau tokias paikas mintis ir šiek tiek paraginu Naktį.
Saulės auksas krito pro ruduojančią medžių lapiją ant sušalusios žemės, samanų ir sukritusių lapų. Buvo taip tylu, ramu ir idiliška, kad aš akimirką pagalvojau, jog mano problemos turi būti išgalvotos. Negi tikrai aš štai jau beveik metai negaliu rasti darbo ir esu viena kaip pirštas? Negi mano toks nevykęs gyvenimas tikrai gali būti realus? Juk pasaulis iš tikro yra nuostabiai graži vieta, net jeigu ir šiek tiek per šalta tokį ankstų rytą.
Naktis staiga suprunkščia ir pakrato galvą, kresteli kairiąja kanopa.
-Ramiau, berniuk, - patapšnoju jam per sprandą. Jo šiltas kūnas šildė ir mane. Jaučiausi puikiai. Būdama ant tokio galingo gyvulio nugaros, nešančio mane miško takeliu tiesiog tiesiai, be jokios konkrečios linkmės, aš pasijutau trapi. Tereiktų Nakčiai staiga apsigalvoti, sustoti kaip įbestai ir aš ničnieko nepadaryčiau. Ničnieko.
-Naktie, esi pats tobuliausias žirgas kokį man kada teko regėti, -pabandžiau jam įsiteikti.
Rodos pavyko. Arba, tiesą sakant, jaudinausi be reikalo, nes Naktis nė akimirkai nesulėtino žingsnio. Tiesiog traukė toliau tuo pačiu plačiu, galingu žingsniu.
Štai takelis vos pastebimai pakrypsta į kairę ir Naktis paklusniai pasuka savo kūną šiek tiek kairiau.
Aš atpalaiduoju savo sėdmenų ir kojų raumenis ir leidžiuosi supama Nakties kūno liūliavimo – kairėn, dešinėn, kairėn, dešinėn, kairėn...
Su kiekvienu Nakties žingsniu krypstu tai į vieną, tai į kitą pusę. Kartais atrodo, kad tik štai vos vos nenuslydau nuo balno. Bet išsilaikau ir toliau linguoju tarsi rugio stiebas vėjyje – lėtai ir tingiai, tai į vieną pusę, tai į kitą.
Kiek mes taip einame, nežinau. Rodos, neilgai, bet kai priešakyje atsiveria proskyna ir mėlyna ežero akis įsistebeilija į mane, suprantu jog jojame jau pusvalandį. Tiek trunka neskubant nujoti iki ežero ir dar tiek pat apsigręžus grįžti.
Naktis neskubėdamas eina toliau takeliu palei ežerą. Jo paviršius lygus ir stiklas, ir šaltas. Pirmąkart nusipurtau kūnu nubėgus šiurpuliams. Rodos, be manęs ir Nakties čia daugiau nieko nėra – nei pelių, nei paukščių, nei kiškių ar lapių, nei elnių ar šernų. Nieko gyva tik aš ir Naktis, ryžtingai žengiantis į priekį ir nė akimirkai nesulėtindamas savo žingsnių.
Kažkodėl tylus ežero murmesys mane neramina. Lygus it stiklas, šaltas it žiema. Neabejingas tik savo meilužiams saulei ir mėnuliui, kurie nepalieka jo vieno nei dieną, nei naktį ir nuglosto žalią jo paviršių šviesiais prisilietimais. Bet kas žino kas slepiasi giliai dugne? Koks purvas, koks dumblių ir vandens augmenijos miškas šimtmečių šimtmečius keroja, pamažu kaupdamas savyje tamsą?
Ir nei saulės, nei mėnulio šviesa neprasiskverbia taip giliai, kad sužinotų juodžiausias ežero paslaptis.
Ežero dugnas, kaip mano siela – abu pritvinkę su laiku rūdyti pradėjusios pagiežos ir kartėlio. Ir niekas dar nebuvo prasiskverbęs taip giliai, kad pamatytų tikrąjį dugno vaizdą.
-Mums jau reiktų sukti atgal, -tyliai prisiverčiu išstumti žodžius pro sustingusias lūpas ir timpteliu pavadžius atgal į save, bandydama priversti Naktį apsisukti.
Mano nuostabai Naktis nesureaguoja, tik nepatenkintas nusuka galvą, tarsi norėdamas pasakyti, kad netampyčiau apynasrių, jam ir taip nepatogu.
-Nagi, Naktie, mums jau reikia atgal! –tariu ir susierzinu dar labiau, kai savo balse išgirstu baimės gaidelę. Bet staiga atsiradęs noras kuo greičiau pasišalinti iš šios vietos tik stiprėja.
Naktis nekreipia į mane jokio dėmesio, o tik eina toliau. Tarsi galvotų, jog kelio pabaigoje jo laukia gardus pašaras ir jis norėtų kuo skubiau jį pasiekti. Aš dar keletą kartų timpteliu pavadį iš visų jėgų, bet Naktis nesustoja, o tik pagreitina žingsnį ir, rodos, dar ryžtingiau patraukia pirmyn.
Akimirką supanikuoju. Naktis manęs nebeklauso! Kaip įmanydama tvirčiau sugriebiu pavadį ir iš visų jėgų timpteliu atgal. Naktis papurto galvą, jo juodi karčiai pakyla ir išsidraiko, akimirkai pakibdami ore tarsi maurai ežero dugne. Jis prunkšteli kartą, kitą, iš šnervių pakyla garų kamuoliai, pasispiria ir pasikelia ant užpakalinių kojų. Aš įsikimbu į pavadį dar tvirčiau, kad net paskausta pirštus ir užsimerkiu. Pajaučiu tik kaip nuo galvos nurieda ir ant žemės dunksteli šalmas, kurį buvau tik užsidėjusi ant galvos, bet neužsisegusi. Naktis nuleidžia priekines kojas ant žemės ir dar ryžtingiau žengia pirmyn, vis dar prunkšdamas ir kratydamas savo karčius, bei intensyviai mosuodamas stora, ilga uodega.
Aš atsimerkiu ir atsargiai pažvelgiu atgal. Šalmas guli ant tako, jau toli nuo mūsų, o Naktis toliau mane neša pirmyn ir dar po akimirkos stebiu kaip ledinė ežero akis pamažu išnyksta tarp medžių. Mes vėl įžengėme į mišką.
Gal man tiesiog pabandyti nušokti žemyn pačiai? Pažvelgiu žemyn ir akimirką galva apsvaigsta nuo visų galimybių. O jei nesugebėsiu sėkmingai nušokti ir pargriūsiu, pasitempdama koją ar, dar blogiau, ją susilaužydama? O jei mano pėda įstrigs balnakilpėje ir Naktis nusitemps mane su savimi per žemę? O net jei ir sugebėsiu sėkmingai nulipti, kaip aš sustabdysiu Naktį ir priversiu jį apsisukti ir grįžti atgal?
Nusprendžiu sėdėti balne ir dar bandyti priversti Naktį paklusti mano valiai.
Kiek laiko praeina, nežinau, bet pirštai nuo įsitempimo jau paskausta, kaip ir mano kojų raumenys, kojų pirštai seniai sustingę nuo šalčio. Kad ir įdienojo, saulė nė kiek nešildė, tik nušvietė mums taką savo spinduliais.
-Naktie, prašau, einam atgal, -nebežinodama ko griebtis, suinkščiu iš nevilties. Naktis išleidžia pro šnerves garus, bet nė akimirkai nesulėtina žingsnio.
Mes einam ir einam tiesiai. Jau tiek daug laiko, kad aš nė nebežinau. Teks sumokėti už papildomas valandas kai grįšiu. Kvailas užsispyręs arklys!
Tik po kiek laiko pastebiu, kad miškas pasidarė ypač tankus, takelis taip susiaurėjo, kad dabar teužteko vietos tik Nakčiai su manimi ant nugaros. Mažesnių medelių ir aukštesnių krūmų šakos taikėsi išdurti man akis ir aš dažnai turėdavau palenkti galvą ir užsimerkti besisaugodama.
Dar po kiek laiko nebeturėjau jokio pasirinkimo, o tik priglusti visu kūnu prie Nakties, apglėbti rankomis jo kaklą, panardinus veidą į juodus karčius ir užsimerkti, saugant akis nuo smailių, taiklių ir skaudžių medžių šakelių. Mes dabar jojome taip arti medžių, jog kiekviename žingsnyje šakos braižė mano rankas ir pečius, pynėsi ir pešė plaukus, smigo į šlaunis. Kiek laiko taip ištvėriau, nežinau, bet galų gale ašaros susikaupė akyse iš nevilties ir pykčio.
Paleidžiu vadžias ir įsitveriu į Nakties karčius taip stipriai, kad žirgas net nusipurto iš netikėtumo.
-Nešk mane atgal! –surinku jam į ausį, bet nedrįstu atsimerkti. Šakos vis dar raižė mano kūną ir pešė plaukus, bet bijojau net sekundei paleisti Nakties karčius ir ištraukti nelemtas šakas sau iš plaukų.
Niekas negelbėjo. Nei mano riksmai, nei vis silpstantys bandymai kažkaip atkreipti Nakties dėmesį ir priversti jį sustoti. Naktis toliau brovėsi gilyn į mišką nepaisydamas ničnieko.
Dar po kiek laiko galutinai pasidaviau ir susikoncentravau tik ties vienu tikslu – išsilaikyti ant žirgo nugaros ir saugoti savo veidą.
Tad kai Naktis staiga sustojo, ne iš karto tai suvokiau. Tik vieną akimirką staiga supratau, kad mes jau nebeeiname, kad šakos dingo ir niekas neberaižo mano kūno, kad Naktis tyliai prunkščia ir trypia žemę viena iš savo kanopų. Atsimerkiu ir atsargiai išsitiesiu.
Niekada nelaikiau savęs labai drąsia mergina, visada prisižiūriu per daug siaubo filmų ir už kiekvieno kampo matau žudiką maniaką ar prievartautoją ir bet kokioje nejaukesnėje situacijoje iškart įsivaizduoju pačius blogiausius scenarijus, nutinkančius būtent man. Tad ir dabar, stovint miško proskynoje, paskendusioje medaus atspalvio saulės spinduliuose ir nuklotoje įvairiaspalviais rudeniniais lapais, aš vis tiek pasijaučiu nejaukiai. Nakčiai pagaliau sustojus mus apgaubia mirtina tyla. Tarsi nuo artimiausios gyvenvietės mes būtume nutolę šimtus kilometrų – nepasiekiami ir neprieinami civilizacijai.
Bet mane gąsdina ne ši jauki rudeniška pievelė miško vidury, vis siaurėjanti ir pamažu vėl įsiliejanti į girią, ne šalti auksiniai saulės spinduliai, ne juodi medžių šešėliai, bet keistas jausmas, užplūdęs mano mintis ir kūną. Tarsi štai tuoj tuoj kažkas įvyks.
Aš atsargiai nulipu nuo Nakties, bet pavadžio nepaleidžiu. Jis, mano nuostabai ir palengvėjimui, man patempus už pavadžio klusniai nuseka paskui mane. Nežinau kodėl patraukiu pirmyn, o ne atgal į ten, iš kur atjojom. Tarsi ten, kitoje miško pakraščio pusėje, kažkas manęs lauktų. Ir tarsi aš privalėčiau žengti pirmyn, nes kelio atgal nebėra.
-Jo tikrai nebėra.
Aš taip staigiai krūpteliu, jog net paleidžiu iš rankų pavadį. Naktis sustoja šalia manęs ir įsmeigia akis kažkur į tolumą. Aš labai lėtai pasuku galvą balso link.
Kitame miško pakraštyje, kairėje jo pusėje pamatau vyro siluetą. Jis yra per toli, kad būčiau galėjusi girdėti jo balsą. Matyt pasivaideno, kitaip ir negali būti. Jei jis būtų norėjęs, kad aš jį išgirsčiau, jam būtų reikėję šaukti.
Bet iš kur jis? Kas jis toks? Ką jis čia veikia vidury niekur?
Ne, svarbiausia yra tai, ko jam iš manęs reikia?
Aš dirsteliu į Naktį. Kažin, jei dabar greitai įšokčiau į balną ar Naktis man pagaliau paklustų ir nuneštų mane atgal? 
Staiga vyriškis pajuda ir ima artintis link manęs.
Kuo labiau jis artėja, tuo keisčiau viskas ima atrodyti. Vyriškis neaukštas, gal tik šiek tiek aukštesnis už mane, liesas, tamsaus gymio. O kai mus teskiria vos keletas metrų, su nuostaba pamatau, kad jis azijietis. Jo akys buvo juodos it naktis. Ir kažkokios keistos – tarsi žiūrėtų į pasaulį ne taip kaip aš.
-Taikliai pastebėta, - matau kaip sujuda jo lūpos ir pasipila žodžiai.
Galiu prisiekti, kad jis šneka ne lietuvių kalba, bet aš suprantu kiekvieną jo žodį.
Vyriškis dabar prisiartina visiškai prie pat manęs ir pažvelgia į Naktį. Šis, mano nuostabai, žengia artyn ir nuleidžia galvą priešais atėjūną taip nuolankiai, tarsi būtų jo sarginis šuo. O vyras pakelia ranką ir lėtai nuleidžia ją Nakčiai ant nosies, švelniai paglosto.
-Arigato... –sušnabžda jis.
Naktis staiga papurto galvą, suprunkščia ir apsisukęs šuoliais pasileidžia atgal į girią. Kelios akimirkos ir jo nebėra. Ir aš net nespėju susivokti, kas ką tik įvyko.
Vyriškis atsisuka ir švelniai nužvelgia mane. Ir aš staiga nebesijaučiu nejaukiai.
-Eime, -jis taria ir apsisukęs patraukia į tą pačią pusę, iš kurios atėjo.
Aš teišgirstu lapų ir sušalusios žolės šiugždėjimą po savo kojomis. Seku jam iš paskos ir viskas aplinkui staiga nebeegzistuoja. Tik mano širdies plakimas ir jo žingsnių aidas susijungia į vieną siurrealistinę simfoniją.
Kažkur tolumoje virš galvos plūduriuoja Mėnulis. Girdžiu kaip jis tyliai skrodžia Visatos erdvę savo akmeningu kūnu. Girdžiu kaip Saulės Vėjas atsimuša į Žemę. Kaip šviesa pasiekia jos atmosferą, prasiskverbia ir panyra į tamsiausius kampelius, juos užpildydama savo šiltomis vaivorykštės spalvomis.
Tiek daug garsų ir tiek daug tylos.
Tik nesigirdi alsavimo nei vieno gyvo padaro. Nei elnių, nei kiškių, nei paukščių, nei kirminų.
Seku jam iš paskos ir klausausi Visatos alsavimo, pačių keisčiausių jos garsų. Pirmąkart gyvenime pasijuntu tarsi kitame pasaulyje. Kaip naujai gimęs vaikas. Viskas taip žavi, bet kartu ir beprotiškai baugina.
-Tau nieko nereikia bijoti. Mes jau arti.
Linkteliu galvą, nors jis ir nemato, ir paklusniai seku iš paskos.
Miškas ima retėti, oras šalti. Garų kamuoliai veržte veržiasi man iš burnos, bet kojų pirštai pagaliau sušilo. Keista. Atrodo visa Žemė sustingo nuo šalčio, bet tik ne aš.
-Atėjome, -jis staiga sustoja ir atsisuka į mane.
Aš pažvelgiu jam per petį ir akimirkai sulaikau kvapą.
Prieš mane driekiasi begalinis ežeras. Šalia jo – vieniša nedidelė rastų trobelė. O dešinėje, kiek akys užmato, tęsiasi miško gūduma.
Ir nei gyvos dvasios.
Atsigręžiu į jį, laukdama nors kokio paaiškinimo, bet jo nesulaukiu. Jis tik šypsosi ir aš staiga suprantu, kodėl jo nesibijau.
Kaip galima bijoti to, ko visą laiką ieškojai?
-Ar tau patinka?
-Taip, žinoma!
Nusišypsau jam. Jis paima mano pirštiniuotą ranką į savo delną ir ima vestis trobelės link.
-Dabar čia tavo namai.
Aš stabteliu, bet nepaleidžiu jo rankos. Jis atsigręžia atgal ir klausiamai pažvelgia į mane.
-Bet aš negaliu čia likti. Man reikia rasti darbą, manęs pasiges šeima, aš turiu...
Jis prideda pirštą sau prie lūpų ir mano balsas tarsi dingsta gerklėje.
Kažkur virš galvų tyliai kabo sunkūs žvaigždžių kūnai, liulantys tamsioje erdvėje ir trukdantys man susikaupti. Girdžiu kaip jos pamažu sunkiai alsuoja Visatos tyloje.
-Nebėra nieko, ką turi padaryti. Nuo šiol tavo namai čia.
Žiūrėdama į jį pamažu pradedu suprasti.
Ir tas suvokimas turėtų mane gąsdinti, baimė turėtų surakinti kojas ir rankas, turėčiau apsigręžti ir bent jau pabandyti sugrįžti, bet...
Aš suspaudžiu jo ranką savojoje ir pažvelgiu į jo juodas akis.
Mėnulis tyliai apsiverčia savo šaltame guolyje ir sunkiai atsidūsta.
Jau beveik naktis.
Kai atšiaurus Mėnulio veidas įkris į ežerą, liūliuojanti šalia mūsų namelio, prasidės begalinė tamsa. Tokia, kaip Visatoje – nesibaigianti, šalta ir begarsė.
Ir aš amžinai skęsiu jos tyloje, bučiuojama nematomų Saulės spindulių.