Aš - svajotojas (Pirmoji kūrinuko pusė)

Man dvidešimt vieneri. Gal tuo viskas ir pasakyta? Nors ne, ne... aš beviltiškas ir esu studentas.
  Kaip visuomet triskart nuspaudžiau durų skambutį. Prieangyje pasigirdo šlepsėjimas ir jos prasivėrė. Išvydau švytintį ponios Izabelės veidą. Ji buvo tokia maloni ir gera man. Beveik kaip mama. Kas manyje vertė ją pasijusti gerai, aš nesuvokiau. Na, ne, gal mažytė nuovoka ir krebždėjo viduje. Poniai Izabelei trūko sūnaus. Kiek žinau, jis dabar Anglijoje uždarbiauja. Nuoširdžiai? Jaučiausi nemaloniai nuo tos dienos, kai pasižadėjau, jog kasdien valgysiu su ja pietus ir pasakosiu, kas dedasi senojoje sostinėje. Manęs tai nė kiek nevargino, ne. Bet aš ne jos sūnus ir negalėjau apsispręsti ar privalau atlikti jo vaidmenį ar ne. Dar daugiau, aš jo nepažinojau. Ir toks mano mėginimas būtų beviltiškas ir net įžeidžiantis ponios atžvilgiu.
  Ištiesiau jai maišelį su pirkiniais.
  -Prašau, - iš kišenės iškrapščiau ir delnan subėriau grąžą.
  -Ačiū, Dariuk, - senosios moteriškės balsas smelkdavosi krūtinėn.
Jis sukeldavo tokius švelnius jausmus. Nekaltus jausmus. Man rodėsi, jog ji myli visus visus. O jos širdis plati plati ir jautri. Visai kaip mano mamos. Taip, jos balsą aš dažnai prisimenu vakarais. Iš pradžių prisimenu balsą, o po to ima ryškėti veidas. Egidijus, kol gyvenome kartu, visuomet šaipydavosi iš manęs. Jis nesuprasdavo, kaip galima prisiminti mamą, kurią paskutinį kartą mačiau būdamas trejų. Na ir kas, tegu sau! Niekas man neuždraus mylėti mamos, nors ji jau seniai rojuje. Juk ji pati buvo kaip angelas. O gal išties angelas? Gal bijodamas, kad Žemėje jos nenuskriaustų Blogis, Dievas pasišaukė ją namo? Tikiu, kad jai Ten gera...
Taip, senoji ponia Izabelė buvo į ją panaši.
  -Vaikyti, eikš vidun. Turbūt sušalai? Gruodį šalta. Nagi, eikš.
Prisipažinsiu svyravau, nors nepirmąsyk girdėjau šiuos žodžius. Ji paėmė mane už rankos. Aš tik linktelėjau galva.

                                              ***

  Rytas prasidėdavo nuo šeštos valandos. Bet nubusdavau dešimčia minučių anksčiau. Tas žadintuvo garsas... Jis ne man... Nubusdavau ir išjungdavau, o vakare vėl įjungdavau. Vaikiškas žaidimas. Bet tas žinojimas, kad jis suskambės man miegant, priversdavo atsikelti. Tokiu būdu neleisdavau sau drybsoti lovoje. Žaizdą vis dar perštėjo. Naktį netyčia pasidėjau galvą ant rankos. Ir, Jėzau, tas nepakeliamas skausmas! Bet niekas nekaltas. Kas peiliu atidarinėja konservuotų žirnelių skardinę, pats ieško bėdos.
  Už lango vis dar tamsu. Tačiau gatvėje jau ūžia automobiliai. Vienintelis dalykas apie kurį galvoti nekenčiu ir nenoriu yra studijos. Joms reikalinga atskira programa. Kaip robotas keliuosi, važiuoju į universitetą, išbūnu dieną ir vėl namo. Per tas valandas mąstau apie ką nors kitą. Kitaip paprasčiausiai neišgyvenčiau. Ryt jau atostogos. Na, ir kas?
  Ėmė skambėti mobilus. Atrodė lyg kas vinį po vinies kaltų galvon. Nepakenčiu sulaukti skambučių rytais. Toks jau aš esu. Ir apskritai mane pastaruoju metu erzina viskas.
  -Alio, - ne, aš šį žodį ne pasakiau, o išstenėjau kaip senukas. Po galais, juk beveik nemiegojau.
  -Darius Girdauskas? - išgirdau sunkų vyrišką balsą.
  -Na? - tegu greičiau dėsto, ko nori ir... palieka ramybėje.
  -Kas „na“? - pasipiktino balsas, - kuo save laikai? Žvaigžde?
  Ach taip, dabar pažinau, kas skambino. Bet iš to asmens galėjau laukti nemalonumų arba didelių nemalonumų.
  -Ne, bet šešios ryto... - bandžiau teisintis.
  -Nesvarbu, - nukirto mano atsiprašinėjimus, - mums reikia tavęs, Dariau. Dar šiandien turi atvažiuoti Klaipėdon.
  -Kur?! - pagalvojęs apie atstumą nesusilaikiau.
  -Pasakyk man viena, mes tau mokame pinigus ar ne?
Ach, šis svarus argumentas kaip strėlė į širdį. Būtų kitaip, spjaučiau į viską. Bet kitaip nėra...

                                              ***

  Pats nepajutau, kaip nubudo meilė senajam gerajam Kaunui. Nuo šalčio tirtėjau lyg elektros krečiamas. Dar niekad nebuvo taip sunku įsivaizduoti, jog kur nors Žemėje gali būti šalčiau nei tą rytą Baltijos pajūryje. Ledinis vėjas skrodė mane kiaurai. Vyras, kuris man paskambino, buvo ne kas kitas kaip mano brolio vadybininkas. Bjaurus ir šlykštus tipas. Vaikšto įsikandęs cigaretę ir nuolat laido gerklę. Tik jam ir savo broliui jaučiau antipatiją. Šiaip nebuvau priešiškas niekam. Tikriausiai nepaminėjau. Mano brolis dainininkas. Kitais žodžiais tariant, aš esu Egidijaus brolis Darius. Ir nuo jo karjeros pradžios aš nebesu asmenybė, bet įžymybės giminaitis. Bet tai dar būtų tik pusė bėdos. Antroji pusė ta, kad mes dvyniai. Ir Egidijus moka išspausti iš to naudos. Man tai pinigų šaltinis pragyvenimui. Žema ar ne? Šiandien jis aikštingai atsisakė filmuotis savo naujajame muzikiniame klipe. Mat scenaristo užmojis toks, jog jis turi išlipti iš jūros. Aš galėčiau net pagirti savo brolį. Jis buvo pakankamai blaivaus proto, jog atsisakytų šio malonumo. Tokioje situacijoje jo vadybininkas visuomet prisimena, jog egzistuoju aš. Jei tik nebūčiau tiek skolingas už elektrą ir vandenį... O kur dar šventės. Niekšas tarsi jautė, jog mano kišenėse švilpauja vėjai.
  -Brisk toliau, dar toliau, - šūktelėjo, iškišęs galvą iš už kameros.
Grįžtelėjau į horizontą ir aplink raibuliuojantį pilkšvo atspalvio vandenį. Dantis ant danties nepataikė. Galvoje šmėstelėjo mintis, jog Egidijus šaiposi iš manęs. Bet aš vijau ją šalin. Žengiau dar tris žingsnius ir sustojau. Jūra buvo ledinė ir siekė aukščiau kelių.
  -Na? - nuaidėjo iš kranto pusės.
  -Apsiprasiu, - nuraminau didžiojo režisieriaus smalsumą.
Iš tiesų keikiau jį visais įmanomais žodžiais. Kaip žiemą jam į galvą šovė tokia mintis – jūra? Jėzau, beveik nebejaučiu kojų.
  -O dabar lėtai apsigręžk ir artinkis link mūsų, - sukomandavo.
Ir aš turiu išjudinti kojas, kurios dabar lyg priklijuotos prie jūros dugno? Negaliu nė pėdos piršto pakrutint!
Ta frazė, kurią jis ištarė vos susitikus „Tai labai delikatus reikalas, privalėsi vietoje brolio lipti į jūrą“. Ji įkyriai skambėjo mano galvoje.