Kas Aš

Kas Aš?



Prasidėjo dar vienas tamsus, nykus, Žiemos rytas. Aš kaip visada neskubėjau dėti patalo sušildytų pėdų ant netikrų medinių grindų. Pakėlęs dar vis sunkia galva, pamačiau, jog už lango taip pat nyku kaip ir kambarį, bet žadintuvas jau kaukė lyg norėdamas perplėšti mano ausų būgnelius. Jaučiausi bejėgis sustabdyt tą pamišusį daiktą lovos gale, nes visas kūnas dar buvo nepajėgus jokiems darbams. Gulėjau ir laukiau stebuklo, kol visa tai pasibaigs, bet galiausiai pats pakilau ir paspaudžiau ta stebuklingą mygtuką, kuris atnešė nostalgiška, bet kartu harmoninga tyla i mano kambarį. Žinojau jei paliesiu grindis neturėsiu kelio atgal, bet gerai pamastęs nusprendžiau dar akimirka paklausyt tylos, kuri buvo kitokia nei kada nors anksčiau. Nesigirdėjo nieko išskyrus mano tylų širdies plakimą. Tas jausmas mane gąsdino, nes žinojau, kad namie turėjau būti ne vienas.
Už sienos puošniame, Šventų paveikslų iškabintame Kambaryje, miegojo mano tikrieji gimdytojai, kuriuos aš taip gerbiau ir mylėjau. Jie buvo tikri Dievo fanatikai, tikri krikščionys, jei padarydavau ką nors, ką draudžia Biblija, jie iškart rėždavo antausį, žinoma ne tokį kokį jūs įsivaizduojate, bet dvasinį, kuris būdavo kupinas posakių iš biblijos: „mylėk savo artima kaip patį save“  ir panašiai. Nors mano įsitikinimai buvo truputį kitokie. Aš netikėjau nei Dievu, nei bažnyčia nei Biblija.
Tylą kambaryje nutraukė mano pėdų trinamų i grindis sukeliamas garsas. Aš vaikščiojau, ieškojau apverstame kambaryje kuo šiandiena galėčiau apsirengti ir neradęs nieko kas atitiktų mano nuotaiką ėjau klaust gimdytojos ar  nematė mano mylimų juodų treningų. Eidamas pajutau kaip mano kojos mirksta tirštame skystyje, kuris tekėjo pro tėvų kambario durų apačia. Namuose vis dar vyravo tyla. Aš pabūgau eiti toliau ir apsisukęs grįžau atgal į savo kambarį. Staiga apsisukęs pamačiau jog tas skystis tamsios spalvos, bet niekaip neįžiūrėjau kokios. Namie elektra buvo laikinai nutraukta dėl žiemos išdaigų su sniegu. Mano kūnas virpėjo iš baimės ir nežinios. Niekaip neradau savyje jėgų vėl žengti per duris ir atskleisti ta baisia paslaptį kuri taip neramino mano siela. Nežinau kiek laiko prastovėjau žiūrėdamas i netaisyklingus pėdsakus, bet galiausiai radau savyje ryžto peržengti tą nežinios slenkstį ir atsakyti i tą vienintelį klausimą. Kai priėjau labai lėtais judesiais visas virpantis, drebančiom rankom paliečiau šaltą metalinę rankena, nuo kurios mane išpylė prakaitas, po truputį spaudžiau ją žemyn, jos girgždesys man buvo lyg tūkstančio vilkų staugimas. Pagaliau nukeliavau visą jos kelia ir beliko praverti duris. Dar vis nedrįstu. Kojos sustingo tam tirštam skystį širdis daužėsi kaip prieš infarktą. Giliai įkvėpiau ir staigiu judesiu atidariau duris.