Vampyro dienoraštis. Draugystė

Pabundu nuo triukšmo. Ne, šykart tai ne Kyska. Permažai aukštų garsų ir gerokai perdaug bumčikų. Pro langą žvelgiu į lauką. Sutemo, puiku. Taip užsispoksau į žvaigždes jog nepastebiu Kyskos kuri nusprendžia praktikuoti alpinizmą ant mano nuogos kojos.
-Ouch! Ar išdurnėjai, pukuota rupuže?!
„Miau“
Supratau, ji ir vėl imperatoriškos nuotaikos. Glostyk, šerk ir šerk dar. Ir nenutils ši prakeikta sirena kol neatnešiu jai ėst
-Katė tavo? – paaugliškas mergaitiškas balsas. Sustingęs iš netikėtumo lėtai pasuku galvą į garso pusę…
Kokį perkūną mano tarpduryje veikia ši paauglė apdriskusiais rūbais?! Čia gi mano namai. Mano! Jaučiu kaip nugarą perlieja ledinis prakaitas. Su niekuo išskyrus Kyską nebendravau jau kelias savaites. O ir šią vietą laikiau pakankamai privačiu kampeliu…
-Dink!! – užstaugiu ir šoku ant jos
-E… Tu nuogas… – ištaria susigūžus jaunoji isibrovėlė. Vos neužkrentu ant jos. Prireikia geros sekundės jog sukramtyčiau faktą jog ši nepilnametė mato mane be apatinių. Jei būčiau gyvas numirčiau iš gėdos ir turbūt pakeisčiau rasę i raudonodžio. Jo, reikės atprasti nuo nudizmo… Staigiai prisidengiu savo marškinėliais.
- Dabar dink – vos išmikčioju. Turbūt merdintis iš gėdos atrodau ispudingai nes ji kvatoja vos į mane pažvelgus. – Išeik pasakiau!
-Gerai jau gerai, nebūk toks surūgęs, juk nepavogiau tavo daikčiuko, o tik pamačiau, vėl krizena.
-Aš nesurūgęs, o iniršęs, nes kažkokia vaikigalė tasosi po privačią nuosavybę ir trukdo man gyvent!
-Aš ne vaikigalė, turiu papus – ji pamėgina pakelti džemperį, bet susidūrus su mano „apsaugok Švenčiausiasis“ veido išraiška šio plano atsisako. – Ir šiaip jau čia privatūs griūvėsiai, tad nesiputok lyg būčiau į rūmus įžengus….
-Jei mano privatūs griūvėsiai tau taip nepatinka tai gal ženk į savo nuostabius namus ir atsiknisk nuo manęs.? – mėginu nesusipainiot apatiniuose ir tuo pačiu nepaleisti marškinėlių
-Aš neturiu namų, nei nuostabių nei sugriuvusiu, jūsų Bjaurybe.
Garbės žodis, sudraskysiu ją į gabalus. Ačiū, o Galingasis, jog netapau tėvu.
-Pati tu bjaurybė. Buvimas bename ne priežastis trukdyti vamp… žmonėms gyve – nebaigiu žodžio nes Kyska nusprendža medžioti siūbuojančią marškinėliu rankovę ir jos dėka taranuoju stalą –Šventasis mėšle! – pagalvoju.
Atmerkiu akis. Guliu nebe ant stalo likučių, nors vis dar ant grindų. Po nugara šalta kaip ašigalyje. Pamėginu pakelti galvą ir akyse pasirodo žvaigždutės. Kažkas minkšto ir vibruojančio neleidžia kvėpuoti. Kyska…. Dar pora kartų mėginu atsikelti, deja nesėkmingai. Galva sunki ir pilna kažko skysto. Prisimenu jog prieš atsijungiant buvau nuogas, po akimirkos įsitikinu jog esu su apatiniais ir džinsais. Kas per velnias?
-Matau atsibudai, Miegančioji Pabaisa – mano košmarų isikūnijimas pritupia šalia mano galvos ir deda ant kaktos kažką pragariškai šalto. Susiraukiu. – Na nereikia tokios išraiškos. Ir taip atrodai lyg Helovyno kauke supermomentu prisiklijavęs. Tu mutantas, ar ant girto plastikos chirurgo pataikei?
-Dar bent žodis ir chirurgo reiks tau, maža valkata – priglaudžiu nagus jai prie kaklo, šiepiu iltis.
-Oho, tau ir dantistas apsirūkęs pasitaikė – užkrauna ant kaktos antrą pragariškai šaltą kompresą. – Aš jį gydau o jis purkštauja. Bent kiek mandagumo turėtum…
- Čia tau mandagumo trūksta, tu idiote! – greitu judesiu atsirandu virš jos, vos susilaikau neprismaugęs. Galvoje vyksta atominis karas, akyse pilna juodų kamuoliukų. – Tai mano namai! Mano katė. Ko išvis atsivilkai?
-Girdėjau kaip katė kniaukia ir pamaniau, kad pateko į bėdą… Pa pa pamaniau, kad jei ją paimsiu ji ji ji.. bus su man nnim ir aš tu urėsiu su kuo kalbėtis – jos akyse pasirodo ašaros. – O ta tada pamm ačiau tave ir pa maniau kad radau dr dr draugą. Bet tu senas ir b bjaurus… – kūkčiojimas.
Paleidžiu ją, atsitraukiu. Aš negaliu draskyti šios mergaitės kad ir kaip ji erzintų. Pergeros sustojusios širdies esu. Atsistoju ir svyruodamas einu iki dėžės, kurioje laikau rūbus, pasiemu kitus marškinėlius, lėtai juos velkuos.
-Būk gera, išeik. Pati matai koks aš monstras, ir kaip netinku į draugus. Pamiršk šį namą ir mane. Aš blogio ir agresijos isikūnijimas.
-Katę juk priglaudei.. Vadinasi širdis gera. Ir iš akių matau, jog nesi blogas. Tik vaidini, nes nemėgsti žmonių. – ji vėl atgavo tą erzinantį toną.
-Oj žmones aš mėgstu. Virtus, troškintus, bet labiausiai keptus. Itrintus citrina ir apibarstytus prieskoniais. – krizentu mintyse. Mergaitė prapliumpa juoku, net raitosi ant grindų. Gal man mesti vampyrizmą ir isidarbinti cirke? Pamatęs jog ji pralinksmėjo nusprendžiu pataisyti pažintį, gal tada atšoks. – Tu mane atgaivinai kai nukritau.. Ačiū.
-Aha, dar patraukiau tavo sunkų užpakalį nuo nuolaužų ir aprengiau, kad nemirtum iš gėdos. Už tai irgi prašom. – ji stojasi nuo grindų. – Aš jau eisiu. – O Šventoji dvasią, ačiū tau, nudžiungu mintyse. – Nebijok, negryšiu.
Ji pasiima nuo žemės kuprinę, spėju joje visas jos turtas, pasitaiso džemperį ir eina laukan. Šalta net pagalvoti apie tai kaip jai tuojau bus šalta.
-Palauk, prisiveju. – Sušalsi. Imk – paduodu savo striukę, pats pasmerkdamas save šalti kol pavogsiu kitą. – Nesusirk.
-Ačiū – jos veidą puošia šypsena – juk sakiau, kad tu geros širdies. – Akimirkai sustingsta, pauosto striukę – mmm, dabar žinosiu kaip kvepia kilniaširdžiai pabaisiukai. – ji apsivelka mano striukę, kuri jai iki kelių, bėga laukan. – Tiesa turiu vieną prašymą….
„Meldžiu, neprašyk būt tavo draugu, maldauju“ meldžiuos mintyse. Iš manęs toks draugas kaip iš jos princesė.
-Būk geras katei… Būk jai toks draugas, kokia norėčiau būti aš, gerai? – ji išeina nesulaukusi atsakymo – Sudie, kilnus Monstriuk…
Vieniša mergaitė žengia girgždančiu sniegu į tokį miegantį, bet kartu ir gyvą miestą, palikdama vienišą pabaisą, apšviestą žvaigždžių…