Ryto utopija

Tu pažadinai mane ryte, vos brėkštant, švelniai, be žodžių. Aš išvydau žydras tavo akis, kurios kalbėjo mano sielai. Meilę į mano širdį priviliojo šios švelnios akys, ir skaisčios tavo rankos, kurios visad pasirengusios padėti, todėl yra šventesnės ir už lūpas, kurios meldžiasi. Laikas su tavimi yra švelni dievybė.
Mėginu pasikelti ant alkūnių, bet neįstengiu, bejėgiškai susmunku. Kūnas man nebepavaldus. Tu atsisėdai ir per langą krintantis spindulių pluoštas ėmė žaisti tavo plaukuose. Pasisukai išlipti.
  -Pavargęs mano keliauninke, -nuskambėjo tavo balso harmoninga muzika.
Nepajutau kaip mano pirštai suspaudė tavo riešą. Žvilgsniu maldavai, jog nieko nesakyčiau.
  -Mano nežemiškas angele, -ši liūdna gaida persmelkė mano gėdos vertą kūną.
  -O... ar galėčiau likti? -tyloje vos begalėjau atpažinti savo balsą.
  -Pabūk dar, užkaisiu arbatos, -tavo akyse  nebemačiau sapno atspindžių, kurie neatsargiai atsiskleidė vos mūsų žvilgsniams šįryt susitikus.
  -Man nieko nereikia..., -bet mano žodžių tu nebeklausei.
  -Tikiuosi išsimiegojai, -pervėrei menkinančiu žvilgsniu ir pakilai.
  -Tikrai nereikia..., -pagaliau atsisėdau.
  -Šaltakraujiškas melagis, -mintimis jau buvai universitete.
Nejau, jau pamiršai kaip palietei mano skruostą žadindama ir šypsojaisi? Ar žinai kiek nuoširdi ir tyra tada buvo ir mano šypsena? Jei tik galėtum išmatuoti šio jausmo gylį... Akimirką gyvenau iliuzija, jog pagaliau suvokei, kad čia AŠ. Bet tavo mintys išsivalė  nuo jausmų. Pajutau kartėlį ir apmaudą. Jei tai nebūtum TU, tiesiog išeičiau ir užverčiau po savęs duris. Bet dabar gali laikyti mane savo nuosavybe. Tai daugiau nei ilgesys. Ir žengia vis toliau. Jei tik Tu žinotum...