Keliautojo kelionė

Iš savo gimtųjų namų Keliautojas išėjo paskutinę mėnesio dieną, kai jau atrodė, jog galutinai subrendo kelionei. Iš jų jis pasiėmė tik rašiklį ir sąsiuvinį.
  Tiesą pasakius, Keliautojas buvo labai liūdnas žmogutis, kuris gyvenime turėjo daug neišsipildžiusių svajonių. Iš išvaizdos jis atrodė jaunas vaikėzas, kokių septyniolikos, tačiau savo viduje jautėsi labai labai senas. Senas gyvenimo suvokimu ir patirtimi. Berniukas turėjo tvirtą nuomonę bei charakterį. Tik tai buvo paslėpęs giliai savyje nuo kitų. Ir tai padarė, nes aplinkiniai mėgdavo iš jo pasišaipyti, o ne dėl to, kad būtų norėjęs atsisakyti savęs.
  Taigi, liūdnasis vaikas išėjo... Nežinodamas ko tikėtis iš šios kelionės. Jis tik jautė, kad būtinai  turi KELIAUTI, ieškoti savęs ir visų prasmių, kurių niekas kitas neieško. Ėjo vien vedamas širdies ir paslaptingojo balso savyje. Tas balsas visuomet jį ragino eiti pirmyn.
-Eik pirmyn! Eik! - šaukdavo KAŽKAS viduje kiekvieną kartą, kai berniukas dvejodavo.
  Keliautojas ėjo... ir vis ieškojo: medyje- širdies, saulėje- šilumos, akmenyje- jausmų, drugelyje- svajonių. Visų svarbiausia- visur ieškojo savęs. Jis buvo paprastas žmogus, o juk paprasti dalykai ir yra patys ypatingiausi ir tyriausi.
  Pradžioje kelionės jaunuolis vis klupo, blaškėsi, stoviniavo, bėgo, slėpėsi. Jį kažkas gąsdino, kiekvienas žmogus, kuriam pažiūrėjus į akis nepamatydavai nieko. Jokių klausimų, jokios ugnies, nieko. Tuštybės jis bijojo labiau nei mirties, nes juk negali žmogus gyventi ir mirti vien tam, kad taip sutverta gamtos. Keliautojas tikėjo, jog yra KŪRĖJAS, kuris leis GYVENTI kažkurioj kitoj materijoj, o iš čia leis pasiimti tik save- tokį, koks tapai per ieškojimus. Todėl TUŠTYBĖ jam baisiausias dalykas žmoguje. Tačiau visi jo sutikti žmonės ir buvo būtent tokie.
  Tikriausiai jaunuolis norėjo pabūti vienas. Ir ne todėl, kad jam patiko vienatvė. Ne, vienatvė labai vidų draskantis jausmas... Vienas jis norėjo būti todėl, jog visos blogybės jį vertė kaip kempinei sugerti viską į save. O jis juk siekė IŠSIVALYMO. Norėjo savyje sutalpinti viską, kas gera, kas tyra. Todėl Keliautojas pasuko gamtos link, kur nesimatytu nei vieno namo, nei vieno žmogaus. Bandė surasti patį aukščiausią kalną, ant kurio būtų kuo arčiau dangaus. Tik kaži ar šiame krašte toks buvo. Bet tai nesvarbu, nes jei ieškai ir tiki- visada surasi.

Tai tik dalis mano kūrinio. Jei patiks sulauksite daugiau:)