Matau esi įdomus žmogus. IR tie visai netradiciniai žodžiai. Žinai man galėtum pagelbėt, manyčiau. Tai va. Pradėjau rašyt naują kūrinį, kurį jau seniai buvau „užmetęs“ už lovos. Tikiu, kad atgaivinsiu tą seną, niekam tikusi juodraštį ir jis atgims, kaip FENIXAS, iš savų Pelenų.
Na „Psichologas“, - pagalvosi tu, bet ne. Joks aš psichologas, tiesiog „Etikete be Pavadinimo“, nors per švelniai pasakyta. Noriu būt žmogumi, kuris dengiasi kauke, kad neparodytu savo veido. Toks jau aš. Jei ką įsikalu, tai tas yra manyje. Va toks iš manęs Dievas. Beprasmis Vaikščiojimas po Visatą. O gal ne. Ne man tai spręst. O gal ir man. Baigiu prirašyt visą lapą prasmingų žodžių, bet niekas jų nesupras, nes jie, jie nebus niekeno perskaityti. Niekeno. Nors galvoju tu vienintelis. Vienintelis Dievo draugas. „Psichologo“. Ir vėl perdedu, Bet žinai toks jau aš esu. Nei blogas nei geras Dievas. Žinai, O tas meldimasis sakymas Amen, kai nueini į bažnyčia, nors kita vertus aš visada bažnyčioj, Mokykloj visi Tik reqiem. Kaip aš sakau, - Atsimerkę lavonai. Filosofuoju ir vėl. Bet man nėra dar filosofijos pamokos. Kodėl? Visada, niekada „whatever“, „wherenever“.
Taigi, Kas sakė, kad maęs jau nebėra. Nežinau, ar šiandien bus. Miegosiu juodose pataluose, nors per nakt saulė švies. Šilta, bet ir tuo pačiu šalta. Nieko nesuprantu.
NIeko, bet beveik viską.