Scena is stoties

atmirštančio nuo manęs kito kuno -
lyg siamo dvynis, lyg nematomas draugas
su kuriuo vis bardavomės pakeliui į bet kur
jau iš anksto atleidę viešąją pajuoką, ir glostėmės
nuramindami nesiliaujančius skadulius šonuose
aš kabinuosi iš visų jėgų, kaulėtais ir sako baisiais pirštais
traukiu iš sapno, iš nebūties, ir iš jo truputį juokingų maldavimų
nusiraminti ir leisti nurimti iš nuovargio
vis jam primenu praeitį, kalbu griežtai ir per garsiai
glostau jo tvirtą galvą, jo silpnus plaukus,
bijodama jų kuokštais sau tarp pirštų
kabindamasi į vis mažėjančius petukus, apglėbdama per šaltus šonkaulius
kaip į vasarą kuri jau paskutinė, su senom ir pakvaišusiom bitėm
kaip į vietą paskutiniam lėktuve prieš prasidedant karui
ir tamsa man užlieja mintis, ir akys pačiai man merkiasi
lyg ašaros, lyg tiršta sula