Kaip gervuogių sultys skylėtoj kepurėj,
Taip virtinės gervių senojoj bakūžėj.
Skrendi ir sustoji, dar sparną tempi,
Vieną uogą kramtai, kitą saujoj neši.
Pamaitins vėjo gūsį miglota rasa,
Žemės gėrimą neš grublėta ranka,
O šypseną temdys tik šypsena,
Nuskandinta, gramzdinta, vėl prikelta.
Ir apsvaigęs dangus trumpam užsičiaups,
Kol dygėtas akmuo usnis nukariaus,
Obuolys nuo obels kuo toliau nuriedės,
Bet plunksnų geltonų į saują prikrės.
Ot keistos nesąmonės gimsta galvoj,
Geriau pasikasti toj amžių tyloj,
Juk ten – populiariai nuostabi ramuma,
Ei, bet nusišnekėti – naujausia mada...