Tamsi gatvė

Ne ne ne. Tau vaidenasi. Nejau tapai paranojike? Tai tik gatvė, tebūnie menkai apšviesta, tačiau vistiek tik paprasta gatvė. Tau tereikia ją pereiti. Tik trys kvartalai.
  Eini lėtai, nedrąsiai žvalgais aplink. Viskas gerai, nieko nėra aplink. Girdi savo žingsnius, girgždantį sniegą. Girdi savo kvėpavimą, širdies dūžius. Jau nebe daug, dar truputi.
“Na nai nanana na nai nanana” skamba tavo mobilusis. Mintyse jį prakeiki, drebančiomis rankomis atverti dangteli. Puiku, tik geriausios draugės skambučio šią akimirką tau trūksta. Sunkiai kvėpuodama atsiliepi:
-Šianakt  tu mirsi - tylus šnabždesys ragelyje. Atitrauki telefoną nuo ausies, širdis trokšta iššokti iš krūtinės. - Ei ar tau viskas gerai? Alio? Alio! - truputi suirzęs tavo draugės balsas - kokio velnio nekalbi? - ji padeda ragelį. Nejau ji Jo negirdėjo?
  O gal tau tik pasivaideno? Stresas, paranoja. Taip taip, jokio Jo nėra. Tu tik bijai būti užpulta tamsioje gatvėje. Padrąsini save ir greitu žingsniu eini namo. Na štai tavo daugiabutis. Prieini prie lifto, tau paspaudus mygtuką jis nereaguoja. Vėl užstrigo, metalo krūva. Laiptais lipi į ketvirtąjį aukštą, eini pro kaimynų butų duris. Viskas normalu, truputi triukšminga, bet taip ir turi būti, juk daugiabutis. Prieini savo buto duris, greit atsirakini. Jau įėjus į koridorių tave pakviečia kaimynė. Keletas nereikšmingų frazių apie koridoriaus valymo grafikus ir panašiai. Truputi suirzusi grįžti į butą, nusirengi striukę. Nuspiri nepatogius batus. Keletas žingsnių į virtuvę, įjungi virdulį, atsidarai šaldytuvą. Pienas, ne. Dešrelės, ne. Koldūnai, ne. Ledai, mmmmm. Ištrauki iš šaldiklio didelę ledų pakuotę, atsilenki, jog padėtum ant spintelės. Pajunti šiltą orą, pučiamą tau į sprandą. Kvėpavimą.
- Juk sakiau, - tylus Jo balsas prie pat tavo ausies. Mėgini apsisukti, bet jis tave sugriebia. Ledai nukrenta ant grindų. Nori šaukti, bet pervėlu. Kažkas nudegina gerklę. Ant išvarvėjusių ledų atsiranda kažkas panašaus į vyšnių įdarą. Bet juk ledai vaniliniai… Tau aptemsta akyse, krenti ant grindų. Mėgini kvėpuoti, bet gaunasi kažkas panašaus į žuvies žiopčiojimą. - Manęs neišvengsi, kad ir kaip stengtumeis - taria Jis nueidamas….