Vasara

tamsu tau ten baltarusijoj, 
tvankūs vakarai neišvirsta į nieką 

tarp šių pačių sienų tu galvoji
 kaskart vis labiau mirė tavo vyras

tavo baimė ateina į mano pirštus 
ir naktimis per miegus aš draskausi sau veidą

šiom dienom mes visai niekada nepabundam, 
lyg karščiuotume, bet kitaip nei vaikystej


ir nėra jokios ateities, kuriai mes tiek meldėmės
tik už nugaros žemė kuri dingsta po vandeniu
vis arčiau, ir skubiau, ir visai beprasmiškai
ir tavo sala spalvos kaip pernokę žirniai