jei kas man užmerktų akis, aš rankomis liesčiau žemę, kvėpčiau baltų pavasario alyvų, klausyčiau paukščių sparnų plakimo ir pažinčiau grožį vidumi,
neatmerkit man akių. ašaras surinksiu ir išliesiu po ryto žolę- pasidengs rasa. gulsiu toj žolėj ir ištylėsiu visą amžių amžinai, kol vėl nepraregėsiu.
neatmerkit man akių. aš balsu šauksiuos kregždžių ir klykdamos jos skros žemę plačiais sparnais ir bučiuos mano lūpas.
neatmerkit man akių. dabar man kvepia dobilais. alyvų žiedai glosto veidą ir aš paskęstu ramybėje.
žemė pasidengė dobilų drobule ir aš jaučiu jų kvapą
ar dobilai kvepia?