Rašyk
Eilės (78094)
Fantastika (2304)
Esė (1552)
Proza (10908)
Vaikams (2712)
Slam (73)
English (1198)
Po polsku (369)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 6 (1)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter







Ji lėkė lauku. Žolė kuteno basas kojas. Rankos glostė rugius. Tolumoje, prie senelės namo, ant supynių suposi vaikai. Iš beribio horizonto skrido paukščiai. Mergaitė įsivaizdavo, kad bėga nuo jų. Protarpiais iš jos lūpų prasiverždavo juokas. „Nepagausit... Nepagausit! „ Paukščiai artėjo. Jų tiek daug. Burdamiesi virš galvos jie aptemdė mėlyną dangų. Mergytė išsigando. Ji pasileido bėgti greičiau. „Močiute! „ Vaikai išsilakstė. Supynės liko suptis vienos. Pasipylė ašaros. Mergaitė matė, kaip iš seno namo išėjo senelė. Ji ramiai nužvelgė plazdantį dangų. Tada pamatė anūkę. Nebijok. Atsigulusi ant žemės užsimerkė. Ir ją apsupo paukščiai. Mergaitė suklykė. Nebesimatė močiutės namo. Nebebuvo ir horizonto. Visur tamsa. „Jie prarijo viską. „
          Izabelė ilgai gulėjo atsimerkusi. Nė nemirksėdama ji stebėjo ant lubų priklijuotą vaikystės nuotrauką su geriausiais kaimo draugais. „Kokie visi mažučiai buvome. „ Jai malonu kas rytą atsibusti su draugais. Maloniau, nei su vyru. Jo ir dabar nėra. „Kaip visada. „ Galiausiai nusprendė keltis. Ji atsiklojo ir pabandė nukelti kojas. Nepavyko. Kojos nepajudėjo. „Nebūna stebuklų, Izabele. „ Atsidususi ji įsiropštė į šalia stovintį vežimėlį. Gana lengvai tai atliko. Jau buvo įpratusi. Be vargo apsirengė. Išsiprausė. Pasigamino pusryčius ir išplovė indus. Įsiklausė. Tyla. Girdėjosi tik laikrodžio tiksėjimas. Katė krapštėsi smėlio dėžėje. Iš čiaupo knapsėjo vanduo. Įsiklausė labiau. Išgirdo tylų alsavimą iš kito kambario. „Miega. „ Ne, tylos čia nėra. „Niekada nebuvo. „ Kambariuose vis dar aidėjo šūksniai. Izabelė nepajautė, kaip pravirko. Išsivirė kavos, sugėrė raminamųjų, uždegė smilkalą, įsikando cigaretę ir įsitaisė prie lango. Įprastas rytas. Susimąsčiusi sukiojo tarp pirštų ilgus plaukus ir bandė išpūsti dūmų žiedus. Edmundas galėjo juos padaryti tobulai apvalius. Platėdami jie lėtai raibuliuodavo, kol pradingdavo iš akių. Izabelė taip nemokėjo. Todėl ir rūkė retai. Visada susinervindavo, kad vyras moka geriau. Bet slapčia tuo žavėjosi. Mylėjo Edmundo dūmų žiedus.
          „Mane partrenkė sunkvežimis. „ Taip Izabelė atsakydavo visiems užjaučiančiais apsimetantiems smalsuoliams. Dauguma jų net neklausdavo. Jai užtekdavo pajusti tą veriantį žvilgsnį. Parduotuvėje, turguje, restorane, autobuse, parke. Neatsisukdama, šaltai, bet garsiai, ji sakydavo: Mane partrenkė sunkvežimis. To pakakdavo. Žvilgsniai pranykdavo. Ir niekas nebandydavo suvaidinti, kad žiopsojo ne dėl to, o gal net ne į Izabelę... Išskyrus vieną žmogų. Jis atsikirsdavo kiekvieną kartą jai taip leptelėjus. „Aš ne į ratukus žiūriu, kvailute. Man tavo akys patinka. „
          Izabelė užgesino cigaretę. Nė nepastebėjo, kada atsikėlė vaikai. Su pižamomis jie jau vaikėsi katę po kambarius. Paskutinis bandymas išpūsti gerą dūmų žiedą. Nepavyko. Išėjo tik neaiškus kamuolys. Pasigirdo durų skambutis. Žiūrėdama į kylančius dūmus moteris nusišypsojo. „Myliu ir tave... „
2011-01-02 21:31
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 2 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2011-03-15 06:43
Dvasių Vedlė
Pirma pastraipa tartum visai iš kito kūrinio, visiškai nesusieta su likusiu darbu.
Man labiausiai patiko priešpaskutinė pastraipa, visa kita - tik šiaip.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą