Žemai ant debesų
tokia vešli gėlėta pieva.
Tarp jos ir tuštybės kalnai,, dar esu''
ir praeivio nei vieno.
Beveik be svorio,
galvą pakeliu iš lėto,
matau išdidų, tuščią ego,
nuleidžiu-paukščių sparnai, žiedų milijonai.
Į viršų žvelgiasi lengviau,
o noris prisitraukti dangų.
Dar nesenai švelnumą delnuose laikiau,
bet pamečiau ir nieks jo neberanda.