Rašyk
Eilės (78625)
Fantastika (2314)
Esė (1571)
Proza (10983)
Vaikams (2723)
Slam (83)
English (1197)
Po polsku (375)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 10 (1)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter







Lijo. Gal valandą išstovėjau kitoj gatvęs pusėj priešais užkandinę. Nedrįsau ten pasirodyti. O jeigu jo šiandien net nėra? O jeigu dar blogiau, kas jeigu jis yra? Juk... Juk jis sakė, kad... Kad nieko. O kas jei jis yra bet neprieis? O kas jei prieis? Ką aš jam pasakysiu? Kodėl aš čia?

Ne ne ne. Einu namo. Kam to reikia? Norėtų, jis pats su manim susisiektų. Gi žino kaip. Nebe mažas vaikas. Einu namo ir laukiu.

Bet juk visą valandą iki čia važiavau. Reik būt didele mergaite. Juk mudu abu su juo esam suaugę žmonės tad ko čia elgtis lyg mažvaikiams? Neturiu juk ko bijot.

Tačiau bijau. Ko? Ko, po galais, man bijot?

Kad atstums. Kad pasakys, jog jis gavo ko norėjo ir gana. Bet aš negaliu išmest jo iš galvos. Man jo negana.

Taip ir ginčyjausi su savim. Tada pro šonines duris išlindo jis ir prisidegė cigaretę. Su striuke ir prijuoste, vadinasi dirba. Nespėjau nė pasigrožėti juo, kai kojos pačios nunešė į užkandinę.

Įėjus suskambėjo varpelis ir visi lankytojai atsisuko į mane. Šią lietingą dieną jų čia buvo tik keletas. Nedrąsiai nusišypsojau ir suskleidusi skėtį bei nusirengusi permirkti spėjusį lietpaltį, nuėjau link kampe pasislėpusio staliuko stengdamasi atkreipti į save kuo mažiau dėmesio. Atsisėdau ir bandžiau skaityti meniu, tačiau labiau mane domino ar jis jau grįžo iš pertraukėlės.

Dar ne. O kas jei jis jau baigė savo pamainą šiandien? Kas jei veltui čia atėjau? Na, tėra vienas būdas sužinoti, laukti ir... sulaukti arba ne.

Už baro stovėjo simpatiška blondinė. Gal jis su ja miega? Ji mane pastebėjo ir nutaisė miną lyg klaustų kokio velnio aš čia atėjau, tačiau prie manęs priėjo šypsodamasi. Paprašiau puodelio arbatos. Reikia sušilti. Netrukus ji atnešė arbatą, taip pat mandagiai šypsodamasi pro sukąstus dantis.

Stebėjau ją nueinant. Graži figūra, dailus veidelis. Bet tai dar nereiškia, jog gali taip nemaloniai aptarnauti...  Palydėjau ją piktu žvilgsniu ir pamačiau, kad jis jau grįžo. Priėjus prie jo, padavėjos elgesys visiškai pasikeitė. Išsišiepė, išsirietė. Viliojo kaip bemokėdama. O jis nė neapsidairė, nepamatė manęs. Nebegalėjau į tai žiūrėti.

Nusukau žvilgsnį į kitus lankytojus. Už poros staliukų sėdėjo jauna porelė, gal netgi pirmasis jų pasimatymas buvo, nes abu susiglaudę, susikibę rankutėmis ir negalėjo atplėšt akių vienas nuo kito. Gražu.

Tolėliau, kitoj užkandinės pusėj irgi sėdėjo pora, tik ši vyresnė. Jaunesni už mano tėvus, bet tikrai ne tik keleriais metais už mane vyresni. Jie kažką kalbėjosi tarpusavyje, matyt apkalbinėjo mane, nes pamatę, jog į juos žiūriu, kuo greičiau nusuko žvilgsnį. Na ir ko  jiems čia mane apkalbinėt?

Netoli manęs sėdėjo šeimyna, iš išvaizdos niekuomet nesiskundžianti apetitu, kirto blynus, kad net ausys lapsėjo ir tik jų čepsėjimas įsiterpė į popsinį muzikinį foną. Jis man sakė, kad blynai čia labai skanūs. Gal reikės paragaut. Jei tik atgausiu norą valgyti, nes kol kas mano viduriai vartosi iš baimės ir smalsumo.

Daugiau žmonių nebuvo, tad nuleidau akis ir ėmiau mintimis kalbėtis su arbatos puodeliu. Klausti jo ar man pavyks ir dėkoti už šilumą. Kvaila, žinau, bet daugiau nebuvo ką daryti.

Suskambėjo durų varpelis. Pažvėlgiau į tą pusę ir pamačiau tolstančius šviesius plaukus. Atsisukau į barą. Jis ten buvo vienas. Jis pagavo mano žvilgsnį ir sustingo. Neatrodė laimingas. Kuo skubiau grąžinau savo dėmesį puodeliui. Žinojau, tikrai žinojau, kad jis prieis. Mintyse dėliojau sakinius ką jam pasakysiu. Kaip jam paaiškinsiu ką aš čia veikiu.

Netrukus priešais mane atsisėdo žmogus. Pakėliau galvą tikėdamasi išvysti jį, tačiau priešais sėdėjo toji vyresnė moteris. „Ką ji čia veikia? “ nusistebėjau mintyse.
- Labas, – nedrąsiai šyptelėjo ji.
- Labas, - atsakiau ne itin maloniai žiūrėdama į ją. Akies krašteliu mačiau jį praeinantį pro šalį. Praleidau progą per šią moterį! Ko ji nori iš manęs?
- Mes su vyru tave iš karto pastebėjom. Tu labai graži ir patraukli panelė...
Tokios kalbos man sukėlė įtarimą. Juolab, kad  ji nežiūrėjo man į akis, o vis dairėsi į vyrą, kuris lyg ir stengėsi ją paskatinti.
- Žinai, santuoka nėra lengvas dalykas. Niekas čia nesigauna kaip sviestu tepant, gražiai ir lygiai, - toks kalbos posūkis mane nustebino. – Reikia stengtis, abi pusės turi puoselėti santykius ir kartais priimti kompromisus. Reikia stengtis palaikyti įdomumą. Bandyti atrasti ką nors naujo. Visomis prasmėmis.
Ji bando užkalbėti man dantis! Tačiau kokiu tikslu?
- Reikia priimti kompromisus. Reikia... – ji pasikartojo ir nutilo. Žiūrėjo į mane ir kramtė lūpą. Jaučiau, jog greit sužinosiu kas čia dedasi. – Reikia eksperimentuoti. Reikia nebijoti eksperimentuoti. Visose srityse...
- Atsiprašau, bet kodėl jūs visa tai man pasakojate? – mano kantrybė nebeištvėrė. Ji vėl šyptelėjo ir nuleido akis lyg kaupdama drąsą.
- Na, kaip jau sakiau, visose srityse reikia nebijoti eksperimentuoti. Aišku, ir sekse. Sekse gal net labiau nei kitose. – Ko ji nori iš manęs? – Mes su vyru... Mes su vyru norėtume tave pakviesti... Tavęs paklausti, gal norėtum... Na, mes norėtume tave pakviesti būti mūsų eksperimento dalimi. Pakviesti tave į mūsų lovą. Pa... paeksperimentuoti. Seksas tryse. Na... Žinai, – užbaigė ji ne itin drąsiai.

Buvau priblokšta. Nežinau ko iš jos tikėjausi, bet tikrai ne šito! Ne ne ne! Kas čia per pasiūlymai iš giedro dangaus? Kas galėtų?.. Kas galėtų pagalvoti, jog paprastoj užkandinėj, vidury baltos dienos gali sulaukti tokio pasiūlymo? Ji žiūrėjo į mane su kuklia klausiančia šypsena. Aš vis dar sėdėjau lyg stabo ištikta. Po galais! Aišku... Aišku malonu, jog... Jog bent kam nors esu patraukli. Bet... Bet tokie pasiūlymai! Tokie... Ne ne, mane šitas reikalas gąsdina. Aš bijau! Ne ne ne! Nenoriu! Jaučiau kaip darosi karšta ir kaista žandai. Gal jau laikas prabilti?

- Aaa... Ačiū. Malonu, bet ne. Judu... – žvilgtelėjau į jos vyrą. – Judu irgi neblogai atrodot. Bet... Bet aš atsisakysiu šio jūsų pasiūlymo. Aaa... Ačiū ne.

Ji atrodė nusivylusi ir susigėdusi. Na, taip, spėju nemažai drąsos reikia šitaip užkalbinti žmones užkandinėse tokiais klausimais. Tačiau ir aš negalėjau į ją žiūrėti. Man irgi buvo gėda.
- Atsiprašau už sutrukdymą, - ji išraudo lyg burokas ir kulkos greitumu nulėkė pas vyrą.

Po minutės pamčiau juos abu einančius lauk. Abu išraudę ir nedrąsiai žvilgčiojantys į mane. Na, malonu, kad pasiūlė, bet... Bet ne. Nedrįsčiau šitaip.

Atsisukau į barą. Jo nebuvo, rinko indus nuo porelės stalo. Kelis kartus praėjo pro mane lyg nematydamas. Sėdėjau prie pat suolo krašto ir rezgiau planą lyg netyčia numesti arbatos puodelį ir taip jį prisikviesti. Bet to neprireikė.

- Labas. Gal dar ko nors norėtum? – paklausė priėjęs. Pažvelgiau į jį ir jo veidas manęs lyg klausė ką po velniais aš čia veikiu.

Mano galvoje neliko nė vieno žodžio iš kalbos, kurią ruošiausi jam sakyti. Tik kvailai išsišiepiau pajutusi jį taip arti. Tačiau juk nemandagu neatsakyti į klausimą.  Visiškai atsisukau į jį ir žvelgdama jam tiesiai į akis ir truputį praskėtusi kojas lėtai tiesiau pėdas link jo. Atsirėmiau į suolą, kad išlaikyčiau pusiausvyrą ir mano kulkšnys ėmė lėtai kilti jo kojomis kol galų gale pasiekė jo juosmenį ir sulenkusi kojas per kelius prisitraukiau jį prie savęs. Manau, mano atsakymas jam tapo aiškus.

Jis žiūrėjo man į akis, bet neatrodė nei susijaudinęs, nei laimingas. Atrodė piktas. Mano širdies plakimą galėjo girdėti visi, esantys užkandinėje. Rodėsi, kad visas mano gyvenimas priklauso nuo jo atsakymo. Norėjau, kad jis reaguotų greičiau.

Nežinau kiek laiko prabėgo man būnant tokioj pozoj – kelios sekundės ar kelios minutės, o gal net valandos. Pagaliau jis pakėlė rankas link mano kojų ir nenuleisdamas akių nuo manęs nuleido mano kojas ant žemės. Mane apėmė nuojauta, kad apsikvailinau. Jaučiau, jog pradeda kauptis ašaros.

- Tau jau reikėtų eiti. Aš juk sakiau, pamirštam.
- Negaliu, - sušnabždėjau.
- Reikia, - atsakė jis ir pakedeno man plaukus. Jaučiausi atstumta ir pažeminta. Bet ne jis mane pažemino, o aš pati! Aš pati apsikvailinau. Kilstelėjau akis ir pamačiau, kad ir šeima, ir jaunoji porelė į mane žiūri. Užsimerkiau, kad nebematyčiau to vaizdo ir man skruostu nuriedėjo ašara.

Jau ruošiausi dėti pinigus ant stalo ir dingti, kai prieš mane vėl kažkas atsisėdo.
- Labas! Ką tu čia veiki? Šimtą metų nesimatėm! Ir va, einu gatve ir pro langą matau tave! Šitam rajone! Juk tau porą valandų nuo namų iki čia keliaut. Kokie vėjai atpūtė? Kaip sekasi? Kas naujo? Pasakok, pasakok viską! – seniai matyta draugė užliejo mane žodžių ir klausimų lavina.

Visiškai nenorėjau kalbėtis nei su ja, nei su kuo nors kitu. Tačiau neturėjau nė menkiausios sumanios mintelės kaip galėčiau mandagiai jos atsikratyti, tad stengiausi kuo mažiau kalbėti ir tikėjausi, jog ji susipras. Bet, regis, jai nė nereikėjo, kad aš kalbėčiau.

Jis keliskart priėjo prie mūsų aptarnauti ir akimis manęs vis klausė ko aš gaištu. Ašarotomis akimis vis mesteldavau į neužsičiaupiančios draugės, kuri atrodo nė nepastebėjo jo, pusę. Jis pažiūrėdavo į ją ir pasipuošęs netikinčia mina vis nueidavo tolyn.

Norėjau, kad ji užsičiauptų.  Norėjau dingti iš čia. Dingti jam iš akių. Jau užtenka man tos gėdos ir pažeminimo! Ir taip per ilgai čia užsibuvau – mudvi su drauge likom vienintelės klientės.
Galų gale ji pagaliau nutilo ir nuėjo į damų kambarėlį. Norėjau pabėgti jai nespėjus grįžti, tačiau jis priėjo prie manęs ir sušnabždėjo į ausį:
- Po pusvalandžio uždarau. Galėsim ką nors nuveikti galiniam kambarėly. – ir nuėjo.

Aš norėjau šokinėti iš laimės ir džiaugsmo. Jo veide nebuvo matyti jokių emocijų, atrodė lyg jis būtų ką tik tiesiog pasisveikinęs su manim. Bet gal jis tik slepia savo emocijas nuo kitų? Prieš mane jam nebereikės apsimetinėti!

Mano draugė grįžo ir likusį pusvalandį iš tos laimės negalėjau užsičiaupti aš. Vis šypsojaus ir šypsojaus, o mano galvoje švietė vienintelė mintis „Buvo verta! “.
2010-12-30 14:10
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 2 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2011-01-19 22:13
WhiteSwan
Hm, rašai įdomiai, bet trūksta siužeto. Nėra stipraus kabliuko. Nusivyliau pabaiga, tokia nekokia. Įdomi vieta ties ta porele, prikausto demėsį. O gale šnipštas. Toks nusižeminimas, jo aukštinimas...
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2011-01-01 00:19
Pienių Bitė
O man įspūdžio nepaliko.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2010-12-30 14:46
OM Bodhisatva
Buvo verta!
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą