Negali? Ką padaryti, kad galėtum?

Raudona, kuri skvarbiai veržiasi akin, puikavosi ant viso jo kūno. Blizgantis paviršius atspindėjo purvinus pirštų antspaudus ir kitus keturis draugus. Jo draugai buvo vienodo ūgio, tačiau kitaip nei jis - iš porceliano. Mažulytis arbatinukas su švilpuku vietoj nosies puikavosi priekyje visų jų, nes jis pagrindinis veikėjas. Tiksliau veikėja, juk negalima panelės įžeisti.
Dauguma arbatinukų, kad ir kokie jie bebūtų maži, buvo vyriškosios giminės, o ši ne tik kad moteris, bet dar ir įsimylėjo puodelį. Šis keistas derinys neprasprūdo nei pro vienos liežuvautojos žvitrias akis, tačiau tai buvo geras dalykas. Juos apšnekėdavo, kurdavo intrigas, tačiau jie vis tiek tupėdavo susikabinę (visuomet susilietę auselėmis, kartais burbuliuojantys arbata, netgi besimėgaujantys vandens perpilimo garsais). Ji mėgo vaisinę, tačiau jai niekuomet nepavykdavo pajusti jos viduje, tad ji džiaugdavosi, kai puodelis gaudavo porciją. Šnarpšdavo rūgščią jo išpūsto oro simpfoniją ir šypsodavosi galėdama turėti jį šalia. Jų meilė buvo kitokia, jie vis kartodavo, jog myli patį prietaisą, o ne jame pripiltą skystį.
Tačiau viskam atėjo pabaiga. Visi keturi draugai turėjo išvykti, kai šeimininkai nusprendė, jog puodeliams tiktų dekupažo technika. Arbatinukė labai liūdėjo, kadangi turėjo iš naujo išmokti gyventi viena ir dar tuo mėgautis. Ji žinojo, kad jie tuoj tuoj grįš, tačiau minutės pradėjo virsti kažkokiu nepataisomai ilgai slenkančiu gyviu, o ir pavydas gniaužė kvapą. “Kaip jo atsikratyti? ” - švilpavo ji kiekvieną rytą, besiblaškydama tarp neigiamų bei pozityvių jausmų. “Jie visi bus gražūs, atjaunėję, o aš liksiu tokia pati. O jeigu jam pradės patikti kita? Su kokia priklijuota vovere ant šono? Ką tada aš darysiu? Kaip gyvensiu? ”. Ir vėliau ji trokšdavo užtrokšti arba bent jau užmigti ilgesniam laikui, kad egoizmas šuoruotų kitur.
Vieną dieną ji suvokė, kad gali vaisinės arbatos pauostyti ir iš kitur. O kartą jai netgi pavyko keletą lapelių įsimesti vidun. Grįžęs puodelis stebėjosi: “Kodėl anksčiau to nedarei? ”. Ir ji tik meiliai šypsojosi, besigėrėdama savimi. Ne taip jau lengva iš karto žinoti kaip tapti laiminga. Bet juk geriau vėliau nei niekada, tiesa?