.

Ne to norėjau aš rašydama šį laišką,
O ko? Neatsakys nė pats Dangus.
Sakau, brolau, tau! Juk nenori
Žinot anksčiau negu mirtis ištiks.

Juk nerimas apleidęs suteikia ramybę,
Ko dar tau reikia verkiantis žmogau?
Juk negaliu atskleisti tau teisybės.
Meldžiuos  kasnaktį už tave sapnuos.

Ir net jei tu žinotum tai...
Ar tai pagydo?
O gal tik šypsena nuspalvina skausmus?

Žinau ašai, nes ir pati kasrytą,
Pabudusi galvoju apie tai:
Kodėl verkiu iš skausmo tyro,
Nors lūpos šypsosi nuo saulės spindulių?