Jūbas

perrėžti save idant svyrančios rankos sutiktų
dabar jau gali
tarnystėj vienatvės
dienomis abejotina šviesa
bukais pirštais matyt zaados neberandi

karštas pienas švintant kad plunksnomis kvepėtum
momenėliais bėgioja per naktis per naktis
užsidėk plokščiąjį šalmą
sakydavau
bet nusigręži ir tik šešėlyje susirenki dantis

norėtum golemu pavirsti rytojuje
minkytum nežinojimu savąjį molį aklai

pamažėl vis glemba tavasis kūnas
galbūt jo nėra
nūnai