SALA. Kalvis

Laivas dusliai aimanuodamas ir girgždėdamas, bet kaskart nenuvildamas, įsirėžia giliai į pakrantės smelį. Saulė jau aukštai įkopusi į dangų. Vėjas palengva glosto laivo šoną jūros bangomis. Lyg pavargusį kareivį apiprausia po sunkaus mūšio, bet nepasiektos pergalės. Tuo tarpu laivo denyje girdisi tik pratisa keiksmų lavina - blaškosi įsiutęs Goras.
- Jūs, stuobriai nelaimingi. Kas čia per nesąmonė! Veltėdžiai! Ką, čia tau miegamasis? – Goro kreipinį palydi gremėzdiško bato spyris ir lūžtančių kaulų garsas.
Gerą pusvalandį jis vis stipriau spardo miegančiuosius, prarasdamas viltį jog pasiseks juos parduodi už normalią kainą. Gorui darbuojantis į laivą grįžta įgula, prieš tai išnešusi įvairaus dydžio dėžes ir audeklus. Vikriai judėdami po denį, keletas įgulos narių surenka visus nemiegančius kalinius, surakina juos pratisomis grandinėmis ir veda į krantą kuriame gyvybė tiesiog verda. Šimtai žmonių zuja aplink prekystalius, lūšnas, keletą mūrinių namelių. Visi su savim nešiojasi nuostabius prietaisus, audeklus, maišelius, rutuliukus, akmenis ir dar bala žino ką. O ir tvyrantis garsas tiesiog pribloškiantis. Atrodo lyg kas antras žmogus turėtų po muzikinį instrumentą ir grotų, o likę pritartų įvairiais šūksniais ir garsais, skatinančiais nepraeiti pro šalį ir pirkti, mainyti. Taip nesugebant atitraukti akių nuo viso šio fantastiško reginio jie prisiartina prie milžiniškos daugiasluoksnės sienos suręstos iš plonų rąstų, kurios vartai palengva atsiveria.

*

- Na matau jog įstrigome čia ilgam. Kas jūs? – paklausė Kalida.
- Aš Neilas, - atsakė Fortis.
- Aš savo vardo nežinau ir nežinau iš kur aš čia, - nekantriai išbėrė Agilas.
- Nusiramink. Aš taip pat nežinau savo vardo. (Kalida)
- Jūs ką nors žinot kas mes ir kas čia darosi? (Agilas)
- Aš atsimenu jog bėgau ir pargriuvau. Tada kažkas įvyko ir aš... Nežinau. Tada atsibudau laive. (Fortis)
- Aš prisimenu jus abu. Jaučių jog jūs man svarbūs. Turbūt mes draugai buvome. Dar atsimenu baimę spengiančia ausyse ir tada viskas dingsta... (Kalida)
- Aš taip pat atsimenu baimę! Tokią stingdančią, nenatūralią kažkokią. Nesvarbu. Turim dingti iš čia. (Agilas)
- Kaip mes iš čia pabėgsim? O ir pabėgę kur eisim? – analizuodamas visus variantus ir skaičiuodamas sargybinius paklausė Kalida.
Fortis jau buvo besižiojąs kažką sakyti, bet pasigirdo antrankių spynos pokštelėjimas. Visų akys sužiuro į Agilo antrankius, kurie gulėjo jam ant kelių. Jis pats tuo tarpu šypsojosi ir trynė nuspaustus ir pavargusius riešus.
- Kaip??? (Kalidas)
- Ne dabar, - sukluso Agilas.
Tuneliu apšviestu žalsva šviesa kažkas ėjo. Tai buvo trys gerai ginkluoti sargybiniai ir aukštas, beginklis jaunuolis. Tunelyje nors ir švietė šviestuvai, tačiau jų šviesos toli gražu nepakako norint įžiūrėti detales, todėl jaunuoliui priėjus arčiau, stebėjusiųjų kūnus  sukaustė jaudulys. Šio žmogaus nieku gyvu nepavyktų pavadinti jaunuoliu. Jo veidas buvo išvagotas raukšlių. Kairiojo skruosto ir kaklo oda buvo nenatūraliai iškreipta rando, kuris aiškiai sakė jog pats faktas, kad senis dar gyvas, jau yra šis tas nepaprasto. Nors jo skvarbios akys ir žiūrėjo iš nualinto veido, kūnas atrodė stebėtinai tvirtas. Dar kartą pokštelėjo antrankiai kuriuose vėl buvo tvirtai įveržtos Agilo rankos.
- Tu, - senio pirštas buvo nusitaikęs į Agilą kuris antrankius tikriausiai užsegė perdėm garsiai, nors ir atrodė, kad niekas neturėjo išgirsti antrankių žvangtelėjimo. Trijulės kūnus spustelėjo nerimas.
- Ir judu, - tas pats pirštas parodė ir Protingą su Stipriu, - Eime.

*

Trejetas jaunų vyrų, surakintų grandinėmis sekė paskui aukštą senį, skvarbiomis akimis.
- O kodėl būtent mes? (Kalida)
- Nes atsirakinus grandines galima prisidaryti tik bėdos, - ramiu, žemu balsu ištarė žmogus ir kilstelėjo lūpų kampučius.
Tuo metu jie išėjo iš tunelių labirinto. Ir vėl, visa šimtamete didybe, kvapą užgniaužė milžiniškas koliziejus nuo kurio sklido žemas būgnų dūžių garsas. Tai paliko įspūdį pirmą kart – kai jie kirto daugiasluoksnę sieną iš mažų rąstų. Ši kartą trijulė nesugebėjo atitraukti akių nuo juos vedančio senio pakaušio. Ten, juodame stikliškame odos lopinėlyje, lyg gyvas padaras, blaškėsi ryškus, baltas žiburėlis.