Tibetas ne mūsų nosiai

Per kelerius pastaruosius metus labai išpopuliarėjo „mokomųjų“ knygų skaitymas. Be abejo turiu galvoje ne mokslinę literatūrą, būtų beprotiškai keista, jei krizės užspausta visuomenė imtų domėtis chemine dekalcinacija ar panegirikos istorija. Mokomąją literatūra aš vadinu knygas, mokančias gyventi, kurias visi linkę vadinti psichologine literatūra.
Šios literatūros ypatingai gausu Maxima xxx knygų skyriaus lentynose. (Beje, tų trijų iksų mes, Lietuviai, priešingai nei užsienio turistai, netapatiname su pornografija ir neiname tikėdamiesi ten rasti milžinišką sekso-pramogų areną). Žinoma, pasiūla proporcinga paklausai, o paklausa didėja dėl poreikio pramogauti. Kadangi televizija rodo tik ūpą keliančią publicistiką (prieš kelerius metus tokių laidų matydavai vos pora kartų per savaitę) ir šokių projektus, šauniosios globalizacijos apsuptam lietuviui tenka ieškoti naujų laisvalaikio leidimo būdų. Ir čia pasitarnauja „gyvenimo vadovai“, bene dvigubai pigesni, nei Umberto Eco, greičiau perskaitomi ir svarbiausia – naudingi (Eco juk nepasako, kaip greitai mesti rūkyti ar uždirbti pirmąjį milijoną).
Geriausia pradėti nuo Sharm‘os Vienuolis, kuris pardavė ferrarį – tai knygų, spalvingais viršeliais dekalogija, nors man labiau patiktų „begalogija“ – tais pačiais žodžiais apie tą patį šiek tiek kitokiu siužetu (taip, šios knygos turi siužetą). Beje, bandant prisiminti siužetą, susieiliavo tokia frazė: „buvo turtuoliu – pavirto vienuoliu“. Kas įtakojo virtimo procesą ir kaip visa tai vyko, nesunku įsivaizduoti, remiantis meksikietiškų muilo operų šedevrais. Iš esmės tai nėra blogos knygos, tai tik prasta literatūra, mokanti neigiamas emocijas paversti pozityviu mąstymu, o pozityvų mąstymą paversti realybe, pvz., tu nori būti dramblys – nuolat tai kartok, galvok apie tai, jei nepadeda - užrašyk tai ir juo tapsi.
Šios „mokomosios“ literatūros leitmotyvas be abejo labai egzotiškas ir magiškas – Tibetas kartu su savo lamom, Himalajais, budizmu ir išvis neaiškiu gyvenimo būdu. (Ivanauskaitėgreičiausiai buvo potenciali šios literatūros vartotoja). Tai stebuklingai veikia (bent jau tol, kol skaitai knygą),  šventai įtikėjęs, jog tame kalnų krašte kelios personos išgyveno daugiau nei 200 metų, atsikeli ryte, padarai 5 Tibeto pratimus, imbierine arbata užsigeri šaukštą cordyceps‘o... parūkai (nes dar neperskaitei knygos kaip mesti rūkyti), įsivaizduodamas save sėdintį Everesto viršūnėje, ir lauki staigios teomorfozės. Ši nirvana trunka tol, kol kas nors pakviečia tave alaus, kitą rytą žinoma skaudančia galva tu nusprendi, kad ši utopija ne tau. Po savaitės imi naują knygą, nes tau kažko trūksta, šios knygos tikrai ugdo autoerotizmą, o kam nepatinka gerai apie save galvoti...

P. s. Kamasutrą taip pat priskiriu šiaim knygų tipui, ji turi visus „mokomajai“ literatūrai būdingus bruožus: mokymą, pratimų pavyzdžius ir galiausiai – suvokimą, kad tai ne man.