Nebūtis

Aš esu, bet tuo pačiu manęs nėra
Atrodo kad dar su tavimi kartu,
Bet vis širdim šaukiu, nėra manęs, nėra!
Ir žodį aš tariu, ir žingsnį žengt bandau,
Tačiau tenai ne aš, šaukiu balsu, nėra!
Tik trupiniais vaizduotės  akyse,
Šešėlis,  seniai užgesęs naktyje,
Prarastas, bet visdar nepažintas.
Ir  visdar žvelgiantis į tolius akimis,
Tačiau kuriuose nėra manęs, nėra!
Ir  atrodo aš esu, ir tuo pačiu  manęs nėra
Drebančiais delnais save pridengt bandau
Ir mintimis jau greit aš tuštumon išeisiu,
Bet tartum žaibu kas trenkias krūtinėj,
Ir aš matau, kad aš esu, dabar tikrai esu
Ir degančiu žvilgsniu į priekį žengiu,
O tu... sakai, ne tu..... ne, tavęs nėra
Ir aš tyliu ....... jaučiu skaudu.... tamsu.....
Po to tariu: - nėra manęs, jau nebėra.....