septynios nemigos nepalieka
pėdsakų ant sniego
jos nekvepia mėtomis nei alyvomis
kasnakt įsėlina nepastebėtos
ir susirango kojūgalyje
užuolaidomis nubėga virpulys
nurimsta pūga už lango
ir taip tylu
bijau užsimerkti
kad neišgąsdinčiau akimirkos
kai tavo artumas toks apčiuopiamas
lyg vasaros gaivus šaltinis