nebijot tamsos

. . . . tamsu...
ant stalo - tuštuma...
lentynos irgi tuščios...
kuprinėje bala...
prie kriauklės indų krūvos...
užkimusi gerklė...
- mama! įjung man šviesą!
ir ji ateina...
visapusiška šiluma...
tos rankos,
kurias seniai užmiršusi buvau beliesti...
o Ji, po visko daug daug,
ateina ir apkabina...
bet vėl tamsa lyg slibinas gelmių
ar velnias pragaro galybių
ateina ir visa apgaubia!!...
tai Jis . . . .

... bundu, atsikeliu...
pro langą matosi aušra...
šviesa...
ačiū Tau...
tai buvo tik pasamonės 'išdaigos'...
realybėje mano stalas visokiu
mėšlu apkrautas...
kuprinėj sausainių trupiniai...
lentynose šeimos nuotraukos...
ir kankina mane, ne gerklės skausmas, ...
o sloga.