Nebijok

Tai buvo niekuo neišsiskiriantis miestelis. Jis turėjo savo paslapčių, bet tai buvo menkniekis palyginus su tuo kas įvyko tą žiemą. Sausio 13ąją į miestelį sugrįžo ji ir viskas pasikeitė. Niekas neįtarinėjo jos, bet jis išsiaiškino kas vyksta. Tiesa buvo siaubinga, bet jis susitaikė su tuo. 1. Sausio 13oji. Snigo. Diena buvo šalta ir vėjuota. Erikas sėdėjo ant savo kambario palangės ir galvojo apie ją. Galiausiai neištvėręs iš stalčiaus išsitraukė balto popieriaus skiautę, ant kurios buvo parašytas jos laiškas jam. Pirmas ir paskutinis. Erikai, aš tikrai nenorėjau, jog šitaip išeitų. Viskas susiklostė ne taip. Atleisk. Aplinkybės pasikeitė ir aš turėjau išvykti. Nepyk, jog neatsisveikinau. Galbūt kada nors aš sugrįšiu ir susirasiu tave. Galbūt. Bet būtų geriau jei tu mane kuo greičiau pamirštum. Patikėk, aš tau tokia būsiu nereikalinga. Nina                     Jis akimis vis bėgiojo ir bėgiojo per raides. Nors laišką perskaitė kokį tūkstantį kartų, jis negalėjo suprasti kas jai atsitiko. Būdavo akimirkų kai Erikas pykdavo ant jos, nekęsdavo, vadindavo išdavike, bet dažniausiai jis jos ilgėdavosi. Nors praėjo pusantrų metų. Erikas nesugebėjo jos pamiršti. Tikriausiai nesugebės niekada. † † † Sniegas girgždėjo po jos kojomis. Šaltas vėjas kedeno medaus spalvos plaukus. Pirštai vos lankstėsi ir ji suprato jog kūnas gali sustingti. „Reikia susirasti užuovėją dienai. “- manė ji. Saulė jau greitai kils. Dangus ties horizontu nusidažė purpurine spalva. Tai pamačiusi ji susiraukė.                               „Liko nedaug laiko. “ Miestelis buvo vos už pusės kilometro, bet ji suprato jog gali nespėti. Ji įkvėpė šalta žiemos orą ir pradėjo bėgi. Jos šuoliai buvo platūs ir tikslūs. Sustingę raumenys atsigavo. Vėjas buvo stiprus, bet tai jai nė kiek netrukdė. Ji žinojo jog jie čia. Jie seka kiekviena jos žingsnį, vertina kiekviena poelgį. Ji spėliojo kodėl jie šitaip elgiasi. Kodėl jie atvedė ją čia?                             Būdama visai arti miestelio ji užuodė žmones ir... jų kraują. Nusišypsojo ir sulėtino žingsnį. „Metas pusryčiauti. “                 † † † Anksti ryte Eriką pažadino kaimynų šunų skalijimas. Kambaryje buvo šalta. Jis pažiūrėjo į laikrodį, šis rodė tik be dvidešimt šešias ryto. Berniukas užsimerkė ir pabandė vėl užmigt, bet veltui. Miegas nebeėmė. Erikas atsikėlė šešta. Lauke dar buvo tamsu. Jis nuėjo į vonią. Ten nusiprausė ir išsivalė dantis. Pažvelgęs į savo atspindi stikle, berniukas išvydo rudaki, juodaplauki, smulkaus sudėjimo keturiolikmetį. Jis uždėjo plaštaka ant aprasojusio veidrodžio ir patraukęs ranką išvydo plaštakos formos dėmę. Vėliau viskas buvo kaip ir visada.                           Mokykla – vieta, kur lengvai gali pakrikti nervai. Čia niekada nenutrūksta patyčių, muštynių ir erzinimų grandinė. Kažkadaise Erikas taip pat buvo vyresnėlių auka, bet dabar jie jį pamiršo. Mokytojai nekreipia dėmesio ar tu mokaisi gerai ar ne, jie vis tiek pavers tavo gyvenimą pragaru. Jie globoja tik skundikus ir padlaižius. Blogiau ir būti negali. Viskas prasidėjo kai jis, Elzė ir mama atsikraustė į Erbę. Atrodė, jog, viskas bus gerai, nes kaimynai buvo malonūs, o ir mokykla iš pirmo žvilgsnio jam patiko. Bet gražus vaizdelis subyrėjo, kai Eriko pradėjo tyčiotis bendraklasiai. Jie su juo taip vien dėl to jog jis buvo naujokas. Namuose likusią dieną sugadindavo trejais metais jaunesnė sesuo, o mama vis priekaištaudavo dėl jo mokslų. Ir kai rodės, jog viskas ritasi velniop jis sutiko ją – visai kitokią nei kiti. Ji privertė jį patikėti, jog pasaulyje yra ir gerų dalykų. Ji išmokė jį gyventi naują gyvenimą naujoje vietoje. Tie metai pralėkė kaip vėjas. Draugystė su Nina Erikui išėjo į naudą. Daugiau niekas prie jo nesikabinėjo ir neužgauliojo. Kartais, kai pasidaro labai liūdna jis prisimena kaip su ja valgė karamelinius ledus ir čiuožinėjo ant Perkūno ežero. Kartais jie vaikščiodavosi po mišką ir sekdavo žvėrių pėdsakais. Tomis akimirkomis laikas sustodavo. Tada jis jiems nebeegzistuodavo. Kaip ir visos gražios pasakos turi pabaigą, taip ir ši sulaukė savosios. Vieną gražų vasaros vakarą Nina dingo. Niekas nežinojo nei kur nei kaip. Jos motina kraustėsi iš proto jos ieškodama. Visas miestelis liūdėjo dėl Ninos. Neliko jokių vilčių kad ji gyva. Po mėnesio trukusių ieškojimų, jos motina susitaikė su mintimi, jog Nina mirusi ir pastatė jos atminimui paminklą Erbės kapinėse. Kartais Erikas ateina ten ir atneša gėlių. Juk ji buvo jo geriausia draugė. Bet melsdamasis už jos sielą jis netiki, jog ji negyva. Giliai širdyje jis jaučia, jog Nina kada nors grįš pas jį, kaip ir buvo pažadėjusi. † † † Čia buvo tamsu. Nesimatė nei išėjimo ar pro jį besiskverbiančios šviesos. Ji girdėjo kaip lauke siaučia pūga, bet viduje karaliavo spengianti tyla. Ji susirado šį rūsį kai žingsniavo palei retmiškį. Matėsi, jog čia niekas nesilankė jau ilgą laiką. Šįryt ji pasisotino. Užpuolė kažkokią moterį. Nesvarbu. Ji buvo tokia alkana, jog būtų galėjusi iščiulpti kraują iš bet kokio gyvo padaro. Ji nesimaitino jau geras dvi savaites. Troškulys buvo per stiprus, kad galėtum jį ištverti. Prisiminusi sūrsvą moters kraują mergaitė apsilaižė lūpas.                                     Visą dieną ją kankino įvairiausi prisiminimai apie šį miestelį. Gatvės, miškas, namai, netgi medžiai – viskas atrodė labai pažįstama. Lyg ji jau čia būtų buvusi. Lyg ji jau būtų čia gyvenusi ankščiau. Galbūt taip ir buvo? Tikriausiai prieš kokius metus ar daugiau ji čia gyveno paprastą ir gražų gyvenimą kartu su savo šeima. Bet dabar viskas kitaip. Ji nebegali gyventi kaip kiti žmonės. Ji jau nebegyvena, o tik egzistuoja. Prisiminusi paskutinį tikrą žmogų savo trumpame gyvavime, mergaitė sudrebėjo. „ Jis yra didesnė pabaisa nei aš. Jis mane pavertė tokia, kokia esu dabar. “ Mergaitė nežino ar dėl vienatvės ar dėl blogos nuotaikos ji liūdna. Jai nesinorėjo eiti į miestelį ar išvis kišti nosį iš rūsio. Sėdėti susigūžus kamputyje ant drėgno grindinio jai buvo maloniau nei slampinėti po apsnigtas gatves. „Vis tiek turėsiu išeiti. “ – žino ji. Nuo tos minties ji dar labiau susigūžė ir užsimerkusi pabandė tas mintis išstumti iš savo galvos.                                     Po šeštos buvo jau sutemę tiek, kad ji galėtų išeiti iš rūsio. Nežinodama kodėl ji ieškojo vieno asmens. Mergaitė nežinojo kur jį rasti, bet ji ėjo. Jos galva buvo prigrūsta tik įvykių kuriuos ji prisimena po persikeitimo. Mergaitė puikiai žino kas su ja šitaip pasielgė ir taip pat žino kas ją atsekė į Erbę. Žingsniuodama gatve ji sustojo. Vėjas nuo stogų nešiojo sniegą. Mergaitė ištiesė kairiąją ranką ir rausvoje gatvės žibintų šviesoje, ant blyškios savo odos ji išvydo Pusmėnulio formos randą. Ji prisiminė kaip jai įkando ir pavertė tokia kokia ji yra dabar – šalta, negyva, bejausme būtybe. † † † Mažutės snaigutės sklandė ore. Šaltis kandžiojo skruostus, bet Elzei tai nelabai rūpėjo. Mama vos pusvalandžiui išleido ją į kiemą. Buvo penkta valanda vakaro. Po truputi ėmė temti. Per kelią prabėgo margas šuo. „ Pifas. “ – prisiminė mergaitė kaimynų šuns vardą ir nusišypsojo. Pifas nubindzeno gatvele tolyn, sniege palikdamas pėdučių pėdsakus. Elzė žinojo jog mama supyktų jei ji išeitų toliau už kiemo. Šįryt buvo rasta nužudyta moteris ir kol žudikas laisvėje pas drauges jos vienos neišleis. Ji supranta, jog mama saugo ją. Ji per daug atsargi ir nemėgsta rizikos. Kai juos paliko tėtis mama užsiskleidė savyje ir dienų dienas tūno namuose.                                       Mergaitė norėtų, kad jos mama būtų linksmesnė, bet kad ir kaip ji stengėsi pradžiugint ji nesikeitė. Mergaitė sėdėjo ant suoliuko priešais savo namus ir tyliai niūniavo savo mėgstamiausią dainelę: „ Žiema žiema, ach kokia ji balta. Kai šaltos snaigės žemėn kris, prisiminsiu tave vis. “ Nors buvo viena ji neliūdėjo. Erikas tikriausiai ruošia namų darbus. Jai patiko turėti vyresnį brolį. Nors jis ją kartais erzindavo Elzė jam nepasiduodavo ir savotiškai atkeršydavo.                                                     Mergaitės dėmesį patraukė apsnigtu keliuku einanti mergina. Ji dėvėjo juodą paltą ir avėjo trumpus aulinukus. Elzė jautė, jog ji į ją žiūri. Mergaitė atėjo arčiau jos ir atsistojusi priešais tarė: - Labas. - jos balsas skambėjo skaidriai ir aiškiai. Mergaitės veidas buvo gražus. Akys migdolo formos ir šviesiai žydros, blakstienos ilgos. Lūpos rausvos, o oda labai šviesi. Elzė manė, jog ji tikriausiai serga.                     - Labas, - pasisveikino ji.     - Gal gali man parodyti kur yra Rožių gatvė? Aš katik atsikrausčiau ir... tikriausiai pasiklydau.       Elzė nusistebėjo nes Erbę neįmanoma pasiklysti. Miestelis toks mažas, jog net penkiametis vaikas rastų kelią namo. Mergaitė Elzei atrodė miela. Ji nemanė, jog pavojinga jai parodyti kelią ar su ja kalbėtis. Juk ji čia naujokė. Elzei taip pat kažkadaise Erbėje buvo viskas svetima ir atstumiama.                     - Aš Elena. - pasakė mergaitė.                     - Elzė. - tarė ji ir padavė Elenai ranką. Mama buvo išmokiusi ją šitaip sveikintis kai susipažįsta su žmonėmis.     - Tai ar gali?     - Žinoma. Elzė visai nebijojo, beto Rožių gatvė buvo visai arti. Ji pakilo nuo suoliuko ir kartu su Elena nužingsniavo per apsnigtą gatvelę.                                                                   Elena ėjo lengvais žingsniais. Kiek pastebėjo Elzė ji buvo labai grakšti. Mergaitė žiūrėjo tiesiai priešais save. Ant jos juodų, ilgų plaukų krito baltos snaigės. Elzė nusistebėjo pamačiusi, jog sniegas netirpsta. „ Galbūt per šalta. “ – pagalvojo ji. Vidury gatvės Elena sustojo. Elzė atsisuko į ją. Merginos akys susiaurėjo ir, regis, įgavo piktą žvilgsnį.                     - Kas yra? - paklausė Elzė Elenos, o ši tik nusišypsojo.     - Noriu tau kai ką pasakyti. - Tarė ji.                     - Ką?                                                                    Elena nieko neatsakė, tik greitai priėjo prie Elzės ir pasilenkusi arčiau jos veido, švelniai savo šaltomis rankomis suėmė jos kaklą. Ji palenkė jį ir palenkė savo veidą arčiau jo. Elzė pradėjo drebėti pajutusi šaltą Elenos alsavimą. Ji nežinojo ką daryti: bėgti? O gal Elena tik juokauja? Kas ji yra iš tiesų? Iš mergaitės burnos sklido keistas metalo ir kraujo kvapas. Elzė suraukė nosį. Ji bandė žengti žingsnį atgal, bet Elena sugriebė ją už rankos ir neleido pajudėti iš vietos. - Ar mama tavęs neperspėjo nesikalbėti su nepažįstamaisiais? Elzė sumišo. „ Ką ji turi omenį? “ - Paleisk mane! - sušuko mergaitė ir pabandė išsilaisvinti iš geležinių Elenos rankų, bet tai buvo beviltiška. Ji jos nepaleido. Staiga Elena suspaudė Elzės kaklą ir šiurkščiai palenkusi į šoną suleido į jį savo iltis. Elzė nesušuko, nesujudėjo ir net nemirktelėjo. Ji tik stovėjo apkabinta Elenos ir jautė kaip šaltos jos lūpos spaudžiasi jai prie kaklo. Vis stipriau ir stipriau.