Kai verkę dangus,
Buvo jau vakaras,
Virš medžių pakilo rausva pilnatis,
Aš ilgai žiurėjau i žvaigždes,
Ir prisiminiau ta vakarą,
Kaip mes ilgai, ilgai žiūrėjom į jas,
Aš prisimenu, kaip švelnus vėjelis,
Žaidė su tavo plaukais,
Kaip jis glostė tavo švelnų veidelį,
Aš prisimenu tą juoką,
Juoką kuris glostė mano neramią širdelę,
Dabar aš matau,
Kaip naktis apgaubia žemę,
Kaip žemė paskęsta nakties tyloje,
Aš prisimenu tą prakeiktą vakarą,
Kaip mirtis apgaubė tave,
Aš prisimenu tą prakeiktą akimirką,
Kai tavo mėlynas akis užtvindę ašaros,
Kaip tu pasakei „Myliu tave“,
O aš pabučiavau tave,
Aš pajaučiau tavo švelnų atodūsį,
Atodūsi kuris buvo mano ir daugiau niekieno,
Aš jutau, kad tu tolsti nuo manęs,
Aš laikiau tave savo glėby,
Ir žiūrėjau į tavo jau tuščias akis,
Aš pajutau švelnu vėjelį,
Ir aš žinau tai buvai tu,
Tu iškeliavai į šešėlių karalystę,
Kur meilė ir aistra paskendę tamsoje...