Kalinys

Dar du šaukšteliai cukraus ir jis pasiliks čia amžiams. Ne tiek amžiams, kaip neribotam laikui: jis atiduos save visiems amžiams po truputį.

Visada ir visi mėgo cukrų. Jis sėdi ir stengiasi nesusimąstyti apie šį paradoksalų saldumo poveikį mintims, bet jau greitai jis supras: čia vyksta atranka į pragarą.

Viso to prasmė yra akivaizdžiai ribota, tačiau, kam dabar rūpi, kur pasibaigia prasmė ir prasideda kažkas kita be prasmės. Anaiptol ne vien prasmė kuria geriausias idėjas, dažnai prasmingumas per lėtas ir nelankstus.

Pragaras – tai, ko nematėme, pamatysime gana greitai, bet ne taip greitai, kad nereikėtų laukti tuos ilgus amžius. Su tuštuma krūtinėje ir, būtinai, kankinančiu praradimo jausmu visi ten žengia. Tuštuma yra neapibrėžta, o praradimas toks atsitiktinis, įvykęs netikėtai, tačiau paties pasirinkimu. Jis galvoja, kad gal galėjo viskas būti visai kitaip ir dar, svarbiausia, kad gal galėtų būti vilties, jei jis pats to nesirinktų.

Ir tada jam jau atrodo – ateitis nėra kaip praeitis. Tik jis žino, kad tai klaida, o visa, kas už prasmės, yra neprasminga.

Sako, trejybė yra dievas, o ketvertas, jau siela, kai tas ketvirtasis – tai velnias. Tai, kam jam ta siela, jei be jos jis būtų dievas? Ne, tai jau būtų be prasmės, o be jos jis būtų niekas. Todėl pragaras visada buvo skaistykla, o po jos laukdavo dangus. Skaistykla, kaip moteris, išdavė jį, tačiau netapo išdavike, tapo ikona, kuri stovės visą likusį laiką kažkur šventyklos vidurį, šalta, nesugriaunama.

Simboliškai simbolį jis vaizduotų gyvenimu, o gyvenimą dėžute. Šioje dėžutėje sukrauta visa, ką galima pasakyti apie tai, ką suvokiame. Gal po kelių šimtų metų dėžutės turinys pasikeis, tačiau jos apvadai visada purpuriniai, kaip kad velnio apsiaustas.