Baimė

Trylika ar keturiolika – tiksliai nežinau ir tai nelabai svarbu – galvų kilstelėjo, akys įsmigo į kelią – baltą, tik vos vos nuvažinėtą, minkšti dribsniai krito ant stiklo, ant kelio, malšino, šaldė įkaitusias galvas, tirpdė visus tuos „o jeigu? “, „kas bus? “ ir „kodėl? “. Kelias akimirkas, o gal visas valandas kelyje sukosi mintys apie tą patį sniegą, tik jau ne romantiškai besisukiojantį danguje ir tirpstantį ant įraudusių žandų, ne, sniegas buvo žlugdantis ir žudantis,

iš pradžių keistas posūkis, lyg kalneliai kažkokie, bet kodėl vairuotojas taip stipriai spaudžia stabdžius? Ir tada visas gyvenimas, gal net trys gyvenimai – buvęs, esamas ir būsimas, srautas, kurį vos gali priimti, dar spėji pagalvoti apie posūkį, kalnelius ir stabdžius,

tada kažkas atsitinka, juodoji dėžė, tirštas rūkas, šviesa, apžlibinanti viską aplinkui, išdeginanti suvokimą. Ir viskas pasibaigia.

Pa-bai-ga.

Besišypsantis gydytojas liepia pasakyti namų adresą, kaip keista, galvoju, taigi yra tėvai, jie dabar tikriausiai palatoje, gali viską pasakyti, papasakoti net daugiau nei reikia, parodyti dokumentus, kodėl mane, ligonę, tokių banalybių klausinėja? Tai koks adresas, kartoja gydytojas su dviguba randu pasmakrėj. Akimirką padvejojau, pasakiau, nesuklydau. Bet ta akimirka prieš pasakymą buvo kažkuo ypatinga. Nežinau, nesuprantu ir dabar – lyg pažiūrėjau į save iš šono, tarsi ne aš tuo metu gulėjau ligoninės lovoje su ratukais, ne mano tai buvo gyvenimas, ne mano lūžę kaulai, visa tai tebuvo sapnas, gilus ir realus galvojimas ar kažkieno pasakota istorija.

Pasirodo, klydau.