Sapnų sostinė

Užmigus man kaskart rudens vaiskybe švyti paslėptas miesto veidas, ir driekiasi šešiolikinė kino juosta - nebūto laiko metraštis. Kas kartą susiaurėja gatvės, upių

tėkmė sraunesnė tampa, rausvėja plytos, o akmuo - pajuosta. Kur buvę, pastatai išnyksta, palikę danguje po laisvą sklypą. Ten, kur jų trūko, bokštai stūkso - tarp sijų, prietemoj, pasklinda kuždesiai; neišsipildžius praeitis kaip potvynio vanduo paklydęs slūgso

kiemuose. Kitapus upės - ateities neišmatuoti klodai; tokie giedri - bet auštant jie nublunka rasoje. Subyra tūkstančiu purslų nebūtos gatvės, ir išsisklaido sapnas ryto tamsoje.