Kaltė nebūna užmiršta

Išspaudęs alijošiaus sultis,
išmesi skausmą
lindintį kaip
        bitės gėluonį
tavy.

O pasodinęs
naują daigą
        sukursi šalį
praeity.

Be skausmo,
be vilties,
be meilės,
be liūdesio ir
be gyvybės.

Paišysi savo
tu pasaulį
jame gyvensi.
O į šį jau
        nebegrįši.

Tu būsi ne
karalius blusoms ten,
          o vergas
utėlėtas.

Prarasi valią
ir jausmus,
        kentėsi
amžius
už tą kartą,
kai išmetei
besultį alijošių
už erškėtrožinių
        vartų.