Rašyk
Eilės (71994)
Fantastika (2154)
Esė (1686)
Proza (10302)
Vaikams (2493)
Slam (47)
English (1087)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 330 (2)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter







Pramerkus akis išvystu bangų eskadriles. Jos, ristelėjusios savo balsvus liežuvius ties mano pirštų galiukais, suzmenka į smėlio minkštimus. Tada prisiartina kita, panaši ir piktdžiugiška, pažiūri man tiesiai į akis, suurzgia, ir – nėra. 
          Apsidairau. Viskas taip pažįstama, o kartu ir nauja. Rodos, kad naktį kažkas pakeitė mano vidurius, įstatė naujas šlaunis, nuvalė akių obuolius ir vėl įspraudė į akiduobes.
          Pakeliu galvą į viršų ir imu palėta skaičiuoti. Atrodytų, prabėga metai, pusmečiai ir sekundės, tačiau jausena viduje, dylanti laiko tėkmėje, neleidžia suklysti. Atsidūstu. Dvidešimt aštuonios spingsinčios akys ir dvi stiklinės skraidančios lėkštės, bemirksinčios pilkšvoje tamsoje. Pakaks.
          Žinau, jog rytoj vėl atsibusiu toje pačioje vietoje, sudrėkusiomis kojomis ir skaudančia galva. Šalimais oš papuriagalvė palmė, primindama egzotiškas mintis apie kvaitulį keliančius troškimus.
          Vidurdienį atsisėsiu po medžiu, galvosiu apie krentančius kokoso riešutus, pėdas, kurias palikau smėlyje ir tolyje matyto mėlynojo banginio spjūvį, iškilusį aukštai aukštai virš horizonto, o tuomet... O tuomet, pasklidus nesuskačiuojamai daugybei vandens kristalų, šiaurys atpūs drėgno vėjo paskonį, pagardinantį prėskas mintis. Vėliau atsistosiu, vėl pažvelgsiu aukštyn, ir žvaigždės bus toje pačioje vietoje, nepaisant, kurioje salos dalyje bebūčiau. Mane apims panika, jog laikas sustojęs, esu įklimpęs vienos dienos gniaužtuose, tačiau, nuolatos besikartojant tam pačiam scenarijui, apima išblukęs sąstingis – ir jau niekas nebesvarbu.
          Vakare susikursiu laužą iš surinktų pliauskų. Miško saloje nėra, tačiau visuomet jas atneša bangos, išmeta krantan ir palieka likimo valiai. Aš, lyg tėvas pamestų svajonių nuolaužų, vaikštau smėlėtu paplūdimiu, betemstant ir šešėliams apgaubiant pečius, nuogas pėdas ir kylantį netikrumą. Nusausėjusiomis rankomis pakelsiu dar vieną rąstigalį, glausiu jį savo glėbyje, ir, suradęs kitą, vėl lenksiuosi žemės link, išpūsdamas susikaupusį krūtinėje atodusį pro šnerves.
          Sugrįšiu prie laužavietės. Ilgai žiūrėsiu į spragsinčią ugnį, sušilsiu, ir mąstysiu, iki apims miegas, o tolumose išgirsiu atskriejančios lemties kaukimą. Paskui – tamsa.

-------------

          Negyvenama sala. Maketas neblogas, tačiau niekaip nesumąstau, kaip sustabdyti bangelių bilsčiojimą į salos krantus, supiltos iš kelių saujelių smėlio. Paryčiais kartoninis žmogeliukas, atseit, Aš, jau plaukioja stiklinės dėžės pakampiais ir bilsčioja sudrėkusiomis kojomis į pasaulio pabaigas.
        - Ką darai? - staiga pasisukęs išvystu motinos veidą, nuilsusį ir pernelyg abejingą, kad teikčiausi atsakyti. Ji prieina prie maketo, žvilgteli vidun ir pataria:
        - Pabandyk nupilti puslitrį vandens.
          Tuomet pasisuka šlepetėse ant kulnų, pasigirsta girždžiančių grindų urzgimas. Aitrių kvepalų banga siūbteli tiesiai man panosėn.
        - Beje, savaitgalį važiuojame grybauti.
          Ir išeina, lyg nebūtų buvusios.
          Žvalgydamasis po kambario gilumą, mąstau apie savo kartoninę lėlytę milžiniško akvariumo dugne. Atsisėdu. Juk turi būti kažkoks sprendimas.
          Trys jūreiviai žvelgia tiesiai į mane paraudusiomis nuo jūros druskos akimis iš sienoje kabančio tėvo paveikslo. Ši drobė kelis kartus apkeliavo pasaulį, dūlėdama tėvo kajutėje tarp daugybės jo nutapytų darbų, ir štai dabar ilgai rymo mano kambario kertėje. Būdamas dar mažas vaikiščias, pieštuko galvute išdūriau jūreiviams akis.
          Bangos... Su jomis kovoju jau daugybę dienų. Saulius siūlė pagaminti lėlei laivelį, bet kur jis dėtų valtį, pabudęs po eilinio poplūdžio? Nėra nei uosto, nei įlankų, tad negailestingos bangos akimirksniu sudaužytų jos griaučius į šipulius.
          Vėl atsidūstu. Gėlių vazonai, sustatyti prie radiatoriaus, ant grindų, žvelgia į mane iš padilbų. Žinau, žinau, man jos nerūpi. Kaip ir aš joms. Prisimenu, kuomet buvau mažas, iš kiemo parsitempdavau pilnas kišenes akmenukų, kuriais, laikui bėgant, apstačiau visas gėlių vazonų pakraštes.
          Nudžiugęs šokteliu nuo kėdės palangės link, ir, klūptelėjęs ant kelių, imu rinkti akmenis į rieškutes.

--------------

          Pramerkęs akis apstulbau: nesigirdėjo jūros šniokštimo, bangos nesliūkino mano veido link ir nelaižė melstelėjusiu liežuvio galiuku mano pirštų. Šis rytas buvo kitoks. Jaučiausi tuščias viduje, paliktas likimo valioje su pačiu savimi. Tolumoje vis dar augo palmė, tačiau salos krantai iš visų pusių buvo apriboti milžiniškų uolų.
          Pavakare pasivaikščiojau paplūdimiu. Sutemus suzmekau į vientisą nakties šešėlį ir pajutau beribę tuštumą, daug platesnę, nei matytos jūros horizontai. Mintyse vis kūriau bespragsinčių pliauskų garsus. Norėjau tapti jūreiviu.


--------------

            Sugrįžęs po bjauraus savaitgalio į savo kambarį, uždegiau lempą virš projekto apie Salos Galimybę. Aiktelėjęs iš nuostabos prisispaudžiau delnais prie akvariumo stiklo. Didžiulės akmenų aureolės viduryje plaukiojo ištirpusio kartono gumulėliai, o viename kampe, lyg pasislėpusi nuo ryškios šviesos, vandens paviršiuje suposi galva. Bangos išplovė salos pamatus..!
          Pasidžiaugęs, jog kadaise apklijavau lėlės pakaušį plastmase, greitu judesiu ištraukiau galvą iš vandens.
        - Kojas ir pilvą pritaisyti ne taip jau ir sunku, - sumurmėjau sau panosėje. - kelių valandų darbas. - Pridėjau.
          Numečiau lėlės galvą ant stalo ir ėmiausi darbo. Ir, nežinau kodėl, tačiau visą laiką ironiškai šypsojausi.
2010-12-20 13:55
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 6 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2011-01-17 01:14
Laukinė Obelis
Venk konstrukcijų su "link" - kai kur tavo tekstuose jos netikusios, o kai kur jų tiek daug, kad ima erzinti.

Gražiai paišai vaizdus ir kuri iliuzijas.

"suzmenka", "suzmekau" ką tai reiškia?...
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2010-12-27 14:44
Varinė Lapė
Nežinau kodėl mane tokia pilka tuštuma kirbino skaitant. Paveikus kūrinukas, bet kažkoks vangus, negalima sakyti bejausmis, bet kažin koks "tingintis". Įvykis įdomus, norisi apžiūrėti salą, surinkti saulėje džiovintas pliauskas, bet skaudančios galvos nesinori.

Pradžioje "rodos" ir "atrodytų" labai netoliese, prašo sinonimo. Manau. Smulkmena. :)
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2010-12-20 15:46
skuggi
šiame trumpos apimties darbelyje autorius perspjovė pats save. darbas rimtas. na žinoma teksto suvokimas yra skaitytojų problema tiksliau intelektualinių pažiūrų visuma ir ne kiekvienas manau suvoks apie ką autorius kalba. paskutinėje pastraipoje matome labai vaisingai bandoma spręsti pagaulumo problema, su kuria autorius išties galima sakyti sėkmingai susidoroja. bendrai paėmus matosi progresas kuris turbūt yra sąlygotas autoriaus savaitgalinių išgyvenimų ir tikrai kokybiško produkto sukūrimo šiūkšlių dėžės skiltyje
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2010-12-20 14:13
begemotas_
gera idėja kūriniui
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą