Skaidula (IV)

8.


Gulėdamas ir spoksodamas į baltas, vietomis vos aptrupėjusias lubas, Darijus stebėjosi, kaip padrikai nuo vieno prie kito dalyko šokinėja nekontroliuojamos mintys. Nebandė jų suvaldyti, nenorėdamas pasiduoti mąstymo kančioms. Norėjo užmigti ir pabusti jau prablaivėjusia galva.
Vaizdiniai pynėsi vienas su kitu. Čia Vika jam peiliu mojuoja, įtūžusi ant viso pasaulio, ten ji stovi ir tiesiog stebi jį apvaliomis akimis, o jis jaučia kylančią panikos bangą. O tada kaklą vėl apsiveja Vaidos rankos ir nusineša kartu su savimi, tolyn nuo juodaplaukės. Nenori paleisti, suspaudžia tarp įkaitusių šlaunų ir vėl pasiūlo užsiimti kūniškais malonumais.
O vėliau atsiprašo jo, vadina save kvaila nuotykių ieškotoja. Įtikinėja, kad toks nuotykis – nieko rimto. Ji jau turinti vaikiną, jį labai myli ir nesiruošianti jo iškeisti. Palengvėjimas. Vaida kankinasi. Ką tik ji buvo laiminga, o po akimirkos kankina save klausimais, ar teisingai pasielgė. Susižavėjo akimirka, pasistengė ją sugriebti.
Jis stebi jos kančią ir padeda žodžiais, gimstančiais iš šalto išskaičiavimo. Juk pati sakė – seksas. Klaidos po to. Ji jam dėkinga už paramą ir supratimą. Paradoksai – glaudžiasi šalia, ieškodama užtarimo dėl savo klaidų ir tuo pačiu kankinasi dėl artumo.
Emocijos, emocijos...
Visa tai turėjo išsivadėti iš galvos, lyg alus atidarytame butelyje. Tereikia truputį pamiegoti. Per vieną dieną nutiko per daug įsimintinų dalykų, pernelyg daug prieštaraujančių emocijų.

Suskambus telefonui, jis vangiai ištiesė ranką ir pagraibė ties juosmeniu. Kilstelėjo šį prie akių.
Vaida... Mažiausiai dabar norėjo kalbėtis su ja, taip negailestingai įsibrovusia į jo gyvenimą.
- Klausau.
- Sveikas, Darijau, - atsiliepė ji. – Ar turi laiko atsiųsti man visas nuotraukas, kurias šiandien padarei?
- Mhm, - numykė jis. – Gerai, pabandysiu. Koks tavo pašto adresas?
Netrukus teko pakilti iš lovos ir užsirašyti – adresas pasirodė gana painus.
- Aišku, - sumurmėjo jis. – Duosiu tau sumažintas. Pilno dydžio gausi, kai perrašysiu. Tinka?
- Žinoma. Ar viskas gerai?
- Daugiau ar mažiau.
- Tada puiku. Iki.
Jos balsas buvo gerokai atvėsęs, lyg pagaliau būtų pradėjusi šaltai mąstyti. Darijus lengviau atsiduso. Bent vienu atžvilgiu ji logiška ir protinga. Nebeieško ryšio su juo, stengiasi atsiriboti iki ankstesnio lygio.

Jis įrašė nuotraukas į kompiuterio atmintį ir paleido veikti programą, kuri pati mažino nuotraukų masyvus iki pasirinkto dydžio. Neketino jų atrinkti, pratrinti ar rūšiuoti. Tegu turi visas.
Po pusvalandžio siuntinys iškeliavo nurodytu adresu.
Darijus žvilgtelėjo į laikrodį, tada priėjo prie lango ir pažvelgė žemyn. Vikos bute šviesa degė, tačiau dabar jis neketino laukti jos antrininkės. Nebuvo nuotaikos, visiškai. Reikėjo visų pirma išsimiegoti ir išvalyti galvą nuo prastų minčių.
Jis neskubiai nusirengė, išjungė šviesą ir po pusvalandžio kankinančių apmąstymų pagaliau užmigo.

---

Vaida  atvertė kitą nuotrauką ir pasirėmė delnais smakrą. Žiūrėjo ir stebėjosi – žinojo, kad fotografavo ją, tačiau nuotraukose neabejotinai buvo kažkokia kita mergina. Jai neįprasta poza, neįprasta veido išraiška. Šviesos ir šešėlių žaismas. Ji netgi pajuto pasigėrėjimą savo kūnu, ko paprastai nepatirdavo žiūrėdama į veidrodį. Darijus savo darbą išmanė – ne tik liepdavo jai suvaidinti kažką, tačiau tuojau pat visame tame atrasdavo smulkmeną, kurią išryškindavo vienu spragtelėjimu.
Į ją žvelgia nimfa dviejų spalvų akimis, o ji nepažįsta savęs pačios. Gėrisi savimi ir negali nustoti.

Išgirdusi tylų stiklinių dušo durų trintelėjimą, Vaida skubiai išjungė programą ir paslėpė nuotraukas nuo svetimų akių. Mantas išėjo iš vonios kambario švytintis ir patenkintas, taršydamas pirštais drėgnus plaukus. Pažvelgė į ją, parimusią prie kompiuterio, nusišypsojo plačia šypsena.
- Žiūrėsime filmą?
- Amm... – myktelėjo mergina. – Gal ne šįvakar, ką?
- Pavargai?
- Ne, tiesiog... ne ta diena filmams.
Ji neketino pasakoti nei apie dieną kaime, nei apie nuotraukas. Mantui jos neabejotinai patiktų, tačiau neišvengiamai kiltų klausimų apie fotografą. Vaida abejojo, ar dabar sugebėtų įtikinamai meluoti. Nenorėjo net mėginti. Retsykiais Mantas pademonstruodavo neįtikėtiną pavydą smulkmenoms. Pavyzdžiui, jiems bešėlstant klube, Vaidos bendrakursis ją palietė. Atrodytų, nieko tokio. Tačiau Mantas tą dieną buvo sudirgęs, gal kiek padaugino svaigiųjų gėrimų. Nei iš šio nei iš to jam pasivaideno, kad nekaltas prisilietimas reiškia kažką daugiau. Vos nekibo studentui į atlapus – būtų sutaršęs vietoje. Vaida jau patyrė, ką reiškia, kai gerai treniruotas draugo kūnas ją retsykiais pernelyg stipriai sugriebdavo intymiomis akimirkomis. Likdavo mėlynės, o Mantas atsiprašinėdavo taip ir nepajutęs, kad persistengė. Kartais jis būdavo itin švelnus, tačiau daug dažniau neapskaičiuodavo jėgų, kurių turėjo per akis.
Ji prisiminė Darijaus grubumą. Šis, nors ir elgdamasis šiurkščiai, išlaikė subtilią ribą. Jo grubokas elgesys, nors ir netikėtas, neskaudino...
Vaida nusišypsojo Mantui ir pasistengė išmesti vienkartinį meilužį iš galvos. Nulenkė nešiojamojo kompiuterio dangtį ir nukėlė jį nuo lovos.
- Ateik čia, - pakvietė. – Masažą gal?
Ir persivertusi ant pilvo vylingai pažvelgė  į jį, tikėdamasi pritarimo.
Mantas atsisėdo ant lovos, nutaisęs abejingą veidą. Jis ne itin mėgo masažuoti. Iš pradžių tai buvo gana puiki proga pasiekti kažko daugiau, taip įsiteikiant merginai. Tačiau, laikui bėgant šis užsiėmimas jį ėmė tik erzinti. Vaidai tekdavo kiek pasistengti, kad jis sutiktų. Ir dar paraginti nesukčiauti – nebandyti visko atlikti kuo greičiau, besistengiant pereiti prie intymesnių dalykų.
- Na prašau, - sumurkė ji, žiūrėdama maldaujančiu žvilgsniu, - tu taip retai bemasažuoji man nugarą...
- Gerai,  - sutiko jis, galvodamas apie penkias minutes. Kartais negi penkios minutės trukdavo bedieviškai ilgai.
Tiek merginai turėtų užtekti, o ir jis nesuspės prarasti kantrybės.

Vaida kiek kilstelėjo, kad nusitrauktų per galvą marškinėlius. Tada išsipleikė ant pilvo, jausdama, kaip jis apžergia jos šlaunis, palinkdamas galingu kūnu į priekį.
Pečius prie pat kaklo apglėbė karšti akmeniniai pirštai, suspausdami raumenis.
- Truputį švelniau, gerai?..
Pirštai kiek atsileido, glamonėdami jos išvargusį kūną. Vaida pasistengė atsipalaiduoti kiek įmanoma labiau, atsiduodama Manto rankų malonei, jausdama kaip sėdmenis nudegina jo sukietėjęs „muzikos instrumentas“. Ji nurijo beišsprūstančius komentarus - tik kimiai sudejavo iš malonumo. Saugiai surakinta jo kojų, glamonėjama daugybės bandymų nugludintais pirštų judesiais, ji stengėsi apie nieką negalvoti, išvalyti mintis nuo dienos šiukšlių, atsiduoti fiziniam malonumui.
- O štai TEN gali ir stipriau, - tingiai sumurmėjo.
Mylimojo pirštai pamažu judėjo nuo pečių žemyn, sukamaisiais judesiais maigydami raumenis palei stuburą, nuo jo į šalis, link šonkaulių, vos nepasiekdami ribos, kur ji būtų krūptelėjusi visu kūnu ir pradėjusi juoktis. Tačiau, pasiekę ribą, pirštai nuolankiai grįždavo prie stuburo, griebdami vis žemiau ir žemiau. Pasiekę sėdmenis, jie imdavo spausti stipriau. Vienas kitas žnybtelėjimas, tada jų kelias vėl pradėdavo sukti atgal, ratas po rato.

Primerktos akys plačiai atsivėrė, lyg Mantas jos nugaroje būtų paspaudęs slaptą mygtuką. Vaida žiūrėjo į kambarį niekaip nesuprasdama, iš kur atsirado toks keistas impulsas. Snaudulio nė ženklo, ji žiūrėjo ir niekaip negalėjo atsistebėti vaizdo ryškumu. Tarsi grėstų kažkoks pavojus ir kūnas būtų pasiruošęs jį atremti. Netgi kvėpavimas padažnėjo, o prigultą krūtinę ėmė mausti nežymus dieglys.
Kažkas negerai...
Mergina žiūrėjo ir nemirksėjo, įtempusi klausą, o viduje gimstantis nerimas ragino sujudėti. Netgi besiilsinčias rankas ėmė dilgsėti, tarsi jos reikalautų judesio. Neiškentusi ji stipriai sugniaužė pirštus į kumščius, įtempdama raumenis, bandydama suvaldyti nemalonius impulsus. Staiga Manto pirštų ir delnų skleidžiamas karštis tapo šleikštus, erzinančiai vilnijantis jos nugara. Ir jo kūno šiluma ties jos šlaunimis, ir visas jo SVORIS – staiga visa tai įgavo agresyvias formas.
Vaida sujudėjo visu kūnu, niekaip negalėdama suprasti savo nepasitenkinimo priežasties.
- Jau gana? – išgirdo jį viltingai klausiant ir dar labiau suspurdėjo, bandydama išsivaduoti.
Galop jis kilstelėjo, supratęs, ko ji nori. Vaida išsirangė lyg nudegusi ir atsisėdo, šaudydama ne itin maloniu žvilgsniu. Pati nesuprato, kas ką tik nutiko. Tarėsi pajutusi nežymų pykinimą, lyg šis staiga grasintų pasiekti skrandį. Akimirką netgi mirtinai nekentė jo, nors tam nebuvo jokių realių priežasčių.
- Kas?.. – nustebęs Mantas sėdėjo ir nežinojo, ką daryti, išvydęs jos keistą veido išraišką.
- Nežinau, - sumurmėjo Vaida. – Gal šiaip... perkaitau gal... Kažko  negera pasidarė.
Jis nieko neatsakė, tik atsilošė ir pasiekė ventiliatorių. Spragtelėjo jungiklį, kambarį perskrodė judančio oro srovė.
Vaida sėdėjo parietusi po savimi kojas ir giliai kvėpavo, nesuprasdama savęs.
- Gal man tau padėti kuo nors? – sududeno Mantas, jau žinodamas, kaip jai padės. Nesulaukęs atsakymo, jis kiek padvejojo, tada nusišypsojo ir palinko artyn. Pabučiavo tarp krūtų, delnais apglėbdamas jos pilvą. Buvo susijaudinęs ir nepastebėjo, kad nuo jo prisilietimo merginos akys pastiklėjo. Vaida vos susilaikė neaiktelėjusi nuo staiga užplūdusio nepaaiškinamo šleikštulio. Skubiai nurijo besiveržiančias seiles, maldaudama pažvelgė žemyn, į Mantą, tačiau šis nekreipė į jos kūno impulsus dėmesio, laižydamas jos krūtis ir delnu jau skverbdamasis tarp kojų.
Kas man darosi???
Vaida įsitvėrė jo plaukų, traukdama už jų nuo savęs. Tačiau jis arba nepajuto, arba vėl – neteisingai suprato jos norus. Gal jam tai atrodė panašu į sadistišką žaidimą? Netgi tampomas už plaukų, Mantas liežuviu pasiekė jos pilvo apačią ir surakino jos kūną rankomis, kad...
- Mantai! – beveik klyktelėjo Vaida, dabar jau įsitempdama visu kūnu.
Jis stūgtelėjo iš skausmo, vos nepraradęs kuokšto pakaušyje, atsitraukė ir pažvelgė nirčiai, nieko nesuprasdamas. Juk jai turėjo būti gera. Tuzinus kartų dejavo iš malonumo, o dabar ką – nebegerai?..
- Durna gal?.. – paglostė savo plaukus, tikėdamasis ten žaizdos. Nemaloniai skaudėjo, visgi Vaida vos nenurovė skalpo.
- Atleisk... – ji giliai alsavo, stengdamasi įveikti nepakeliamą šleikštulį. Nušokusi nuo lovos pradingo vonios kambaryje, pasirėmė į klozetą, pasiruošusi bet kurią akimirką atvožti dangtį.
Nenorėjo jokių prisilietimų, jokių glamonių. Netgi mintys apie intymumą su juo kėlė pasibjaurėjimą. Ir ji niekaip negalėjo to suprasti. Tarsi kažkas, slypintis giliai jos viduje, staiga būtų nusprendęs pasipriešinti.
- Ei! – pašaukė Mantas už durų.
- Man labai bloga, - sudejavo Vaida. – Būk geras, nesiartink.
- Gal ką negero suvalgei?
- Sužinosiu išvėmusi. Būk geras...
- Aš... ee... Gal tau vandens atnešti?
Bet vanduo buvo čia pat. Chromuotas čiaupas, netgi dušo kabina, jeigu čiaupo mažai būtų.
Ji nieko neatsakė, tik atsirėmė į vonios kraštą. Šis buvo maloniai vėsus, veikė raminančiai. Vaida užmerkė akis, stengdamasi susiurbti į save tą šaltį.
- Vaida! – dunkstelėjo į duris.
Mergina krūptelėjo, pažvelgė į klozetą – krūtine plintantis šleikštulys ką tik sustiprėjo.
- Būk geras, palik mane ramybėje!
Jis pūkštė už durų, girgždino parketą basomis pėdomis. Tie garsai siutino, timpčiodami už nervų galūnių. Ji jautė tuoj nesusilaikysianti – tuoj ims klykti ant jo, jeigu ir toliau taip tęs. Nežinia, kodėl. Neaišku, už ką – bet klyks.
- Tai gal man eiti namo? – piktai suburbėjo už durų.
Vaida tik sudejavo iš bejėgiško įsiūčio.
- Eik... – silpnai išspaudė.
- Tu rimtai?
- Aha.
Net kalbėti su juo atrodė lyg savęs prievartavimas. Kiekvienas naujas žodis – tarsi spazmas, kuriuo skrandis atsikrato dalies turinio.
- O gal...
- Eik namo! – staiga klyktelėjo neišlaikiusi. – Nešdinkis, supranti?!
Drebančiomis rankomis sugriebė dangtį ir kilstelėjo. Atrodė, kad tuoj lauk išlips visi vidaus organai, o ji mirs iš šleikštulio, besistengdama jais atsikratyti. Galva svaigo, vonios kambarys atrodė netekęs spalvų, pavirtęs į monochrominį paveikslą.
Už durų subildėjo. Ji girdėjo, kaip Mantas keikdamasis renka savo rūbus, kaip rengiasi, skimbčiodamas diržo sagtimi. Dabar jis tikrai buvo supykęs. Nesuprato jos, nesuprato, kodėl ji staiga nebenori jo pagalbos, kodėl spjauna į jo rūpestingumą. Juk stengiasi, po velniais! Stengiasi kaip moka...
Suprakaitavęs iš pykčio susirinko savo daiktus ir išeidamas trenkė durimis.
Vaida krūptelėjo nuo to garso, giliai atsiduso ir paleido klozetą. Keista, tačiau nemalonus jausmas sparčiai slūgo, tarsi jo šaltinis būtų pasišalinęs kartu su vaikinu. Ji atsistojo, jausdama silpnumą visame kūne. Nusvirduliavusi prie durų užrakino jas, nusigavo į lovą ir krito be jėgų. Po akimirkos pravirko, nesugebėdama suprasti savęs.

---

Sename sode, pasodintame palei statų kalno šlaitą, spingso keli geltoni žiburėliai. Vika traukia drėgnais tako akmenimis, deginama iš vidaus troškimo kuo greičiau būti ten, kur privalo būti. Nebando svarstyti, kur tai yra ir kas jos lauks. Tokiose vietose mąstymas tarsi užrakintas ir išmestas. Lieka tik nuojauta arba žinojimas – toks užtikrintas ir neatremiamas, kad mąstymas tiesiog netenka prasmės.
Nuo storos obels šakos ją stebi ryškiai švytinčios juodos katės akys. Vikai praeinant pro šalį, ši nusijuokia, lyg suprasdama, kas laukia pašalietės kelio gale.
Geltonai šviečia keli akmeninio pastato langai. Šviesa kukli, nerėžianti akių. Tik tiek, kad būtų galima pastebėti iš toliau. Mergina prisiartina prie namo, suka palei sieną į kairę ir netrukus suranda duris. Jos neužrakintos, lengvai prasiveria vos stumtelėtos.
Viduje šiek tiek tamsoka, tačiau po kiek laiko akys apsipranta ir Vika smalsiai apsidairo.
Siauras, aukštas koridorius veda tiesiai ir tik tiesiai. Iš abiejų pusių, kas kelis žingsnius sienose žioji praėjimai, uždengti margais, tankiais audeklais. Aukštai palubėje silpnai spingso žvakės, vos nušviesdamos aplinką.
Vika žengia į priekį, jausdama, kad šioje vietoje yra ne viena. Už kai kurių audeklų tūno būtybės, kurių ji nenori matyti. Praeidama pro vieną iš nišų, mergina išgirsta labai žemą, pratisą niurnėjimą, kažkiek panašų į žmogišką. Nestabteli, tačiau ir nepaspartina žingsnio. Jos kelias tuščias, tarsi tai būtų savaime suprantama. Tarsi šioje vietoje būtybės egzistuotų, tačiau, laikydamosi kažkokių nerašytų taisyklių, taip niekada ir nekirstų viena kitai kelio. Kad ir kur beeitų Vika, jos vienintelės sutiktos gyvos būtybės yra juodos katės, palydinčios viešnią smalsiu, viską suprantančiu žvilgsniu.
Kartais ji išgirsta vaikų balsus, moteriškus balsus, vyriškus... Netgi tokius, kurių nepriskirtum jokiam žinomam padarui. Ji nesvarsto jų prigimties ir nesustoja. Koridorius baigiasi plačiu holu, iš kurio veda dar keli panašūs koridoriai bei laiptai į kitą aukštą. Pasukusi į vieną iš atšakų, ji pasiekia trečią iš eilės angą ir, patraukusi audeklą, smunka vidun.
Patalpa nedidukė, klota minkštais kilimais ir pagalviais. Ant nedidelės pakylos stovi metalinis trikojis, laikantis pusapvalį indą, iš kurio smilksta lengvas dūmas. Grandinė, nukarusi nuo sijos, prilaiko sunkų geležinį ratą, apsmaigstytą žvakidėmis. Kai kurios žvakės užgesusios, tačiau dauguma jų dega, apšviesdamos aplinką malonia, neįkyria šviesa.
Vika atsisėda ant minkšto kilimo, prisitraukia pagalvį ir ima laukti.
Tarsi pajutusi, kad kelias laisvas, koridoriuje sujuda būtybė. Vika girdi, kaip ji kruta pro šalį savo reikalais, stenėdama, pūkšdama nuo savo svorio. Jaučia, kaip virpa grindys po galingomis kojomis, tyliai skimbčioja metalas, barška mediniai papuošalai, kuriais būtybė apsikarsčiusi. Netrukus vėl tylu, vėl ji vienui viena, klausosi tik tolimų balsų ir aidesių, laukia nekantraudama, stebėdama ramias žvakių liepsnas.
Retsykiais koridoriumi praeina vienas kitas šių namų svečias. Kartais jie kalba, tačiau ji nesupranta žodžių ir nesistengia suprasti.
Nežinia kiek išbuvusi šitaip, pagaliau sulaukia – audeklas paslenka į šalį, vidun žengia žmogus, kurį pamačiusi ji labai nudžiunga. Rodės, nebuvo jo jau sutikusi visą amžinybę, vis prasilenkdavo pro šalį.
Darijus nusišypso, be žodžių prisiartina ir įsitaiso ant kilimo, pariesdamas kojas po savimi. Dešine ranka paliečia jos kelį, vos akimirkai. Tarsi pasisveikindamas. Ji atsakydama pirštų galais brūkšteli jo plaštaką.
Jiedu stebi vienas kitą atvirai smalsiais žvilgsniais, kuriuose nėra jokios baimės, jokių instinktų žiūrėti tik tiek sekundžių, kiek reikalauja nerašytos taisyklės. Čia negalioja jokios taisyklės, o žvilgsnis tėra kalba, kurią abu puikiai supranta ir netrukus jai visiškai atsiduoda, paskęsdami vienas kito akyse.
Dalijasi įspūdžiais, mintimis, savo praeitimi ir ateitimi... Kartais šypteli iš vienas kito kvailumo, tačiau nė vienas neįsižeidžia – visos mintys kaip ant delno, nuogos ir nepaslėptos. Vikai net nebūtina sakyti, kad ji dažnai jaučiasi vieniša – Darijus tai pastebi iš karto, sugerdamas visą jos kasdienybę. Lygiai taip pat ir jam nėra reikalo prasitarti, kad myli ją ir labai ilgisi. Vika tai pastebi iš pat pradžių, išgliaudo šią mintį pačią pirmą, lyg maistą, kurio labai trūktų. Atsidėkodama paliečia jo veidą, lyg galėtų dabar pat išlyginti randą. Akimirkai fizinis prisilietimas jiems primena tą kitą vietą, kuri juodu taip ilgam išskiria. Nykus pasaulis su savo taisyklėmis, tačiau nieko nepadarysi. Jame taip yra savų privalumų. Štai kad ir šie prisilietimai, kurie gali būti labai malonūs.
Tokie prisiminimai greičiau šmėsteli už Darijaus akių, Vika jas pastebi, smalsiai „apuosto“ iš visų pusių, šypsodamasi vien akimis. O po akimirkos jis jau žino, kas gimsta merginos galvoje, juk visgi judviejų mintys susipynusios taip, kad kartais sunku suvokti, kuri kieno.
Ji vėl paliečia jo veidą. Darijus uždengia jos plaštaką savo delnu, suima, priglaudžia prie lūpų ir pagaliau užsimerkia, nutraukdamas savo minčių srautą. Vika akimirką jaučiasi palikta viena, tarsi užmiršta. Tačiau tada pajunta jį, sklindantį delno oda, tarsi lengvus virpesius, formuojančius mintyse vaizdinius. Ir tai, kas šmėkšteli vaizduotėje, ją nuramina. Mergina palinksta arčiau, stengdamasi prisiglausti ne tik rankomis. Kad pajustų ne tik jo šilumą – ir mintis kartu. O gal ir dar daugiau.
Kai priglunda visa krūtine ir pilvu, Darijus tvirtai apkabina jos kūną, prisileisdamas pačią Viką kuo arčiau. Ir tada jiems nebesvarbu, ko ieško judviejų lūpos, kur glamonėja rankos ir kaip patys virpa iš susijaudinimo.

Jie netgi nepastebi, kad judviejų privatumas pažeistas pačiu grubiausiu būdu – įėjimą dengiantis audeklas vos praskleistas, o  abu įsimylėjėlius stebi iš tamsos būtybė, vos betverianti savo kailyje iš pykčio. Padarui netgi spjauti į vietines nerašytas taisykles, jis nesibodi sutrikdyti šių namų svečių privatumą.

Išgirdęs žemą urzgesį, padaras paleidžia užuolaidą ir piktai dėbteli į juodą katę geltonomis akimis, kuri sėdi ant medinių grindų ir kaltinamu žvilgsniu stebi įsibrovėlį.
„Nesikišk į ne savo reikalus! ” – sklinda erdve agresyvios mintys, sumišusios su vaizdiniais. Įsibrovėlis bando nuvyti keturkoję, tačiau ši nepalaužiama – nejuda iš vietos ir piktai murma. Netrukus pasirodo dar viena katė, lygiai taip pat piktai nusiteikusi. Trečioji nušoka nuo medinės sijos, perbėga sienų viršūnėmis, liuokteli į pagalbą ir pastato šerį. Ji čia pati agresyviausia kovotoja už nusistovėjusią tvarką.
„Tebūnie. Jūsų viršus – šį kartą... “ – dar pagąsdina įsibrovėlis ir pasuka link durų, murmėdamas ir keikdamasis. Jis nekenčia kačių, nekenčia ir pats savęs.
Palikęs namus sustingsta prie sienos, dairydamasis po sodą.
Bet nieko, kantrybės turi... Jis patykos už durų savo aukos. Patykos tos mergšės, o paskui pamokys taip, kad ši tikrai ilgam prisimins...
Įsibrovėlis sukikena panosėje negeru juoku ir įsivaizduoja, kaip nagais išakės aukos veidą, draskydamas tuos blyškius skruostus tol, kol iš jų liks tik kruvina košė. Akimirką užplūsta pasitenkinimas būsimu darbu, jis apsiramina.

---

Dvi katės nubėga tolyn, palikusios senąją Tši budėti. Likusi viena, juodoji katė ima laižyti letenėlę, daugiau ramindama nervus, nei prausdamasi. Senokai šiose vietose teko susidurti su tokiu purvinu įsibrovėliu. Jo blogos mintys sklido po pastatą taip stipriai, kad net kai kurie svečiai ėmė nerimauti. Pavydas, neapykanta, baimė, nepilnavertiškumas, panieka kitiems ir netgi sau pačiam – ką tokio reikia gyvenime padaryti, kad susirinktum tokią puokštę?
Tši prisimena savo vaikus. Susilaukė iš viso šešiolikos, gyvų liko devyni. Septynios katės, du katinai. Pastarieji dirba medžiotojais atokiose, blogose vietose. Drąsūs berniukai, Tši didžiuojasi jais. Katės, kaip ir motina, saugo miestus. Sprendžia konfliktus, jeigu gyventojai arba lankytojai susiduria viename kelyje ir nesugeba prasilenkti be nesusipratimų. Paprastai taip nutinka, kai jie ima žiūrėti vienas kitam į akis. Užsimezga minčių kontaktas, pasklinda emocijos. Jeigu jie pernelyg skirtingi, prasideda nesusikalbėjimai, baimė, isterija...  Štai tada įsikiša Tši. Ji nuslopina emocinį foną, nutraukia kontaktą, pasiųsdama kiekvieną iš „pašnekovų“ į savo kiautus. Reti tokie atvejai, tačiau pasitaiko.
O išsprendusi problemą, ji jaučiasi labai patenkinta, lyg paglostyta palei plauką. Palydi vieną iš keleivių iki artimiausio praėjimo, murkteli jam atsisveikindama, tad skuba atgal į savo vietą. Bene dar pakeliui pagaus mažą juodą vaiduoklį, kuri su malonumu suės pietums?..
Tačiau tokie pikčiurnos, kaip šitas, įvaro baimės ir pačioms katėms. Jie nenuspėjami. Eina kur nori, daro ką nori, tyčia neužleidžia kelio kitiems ir iš viso – patys nežino, kada jiems kelias laisvas.
Tši laižo letenėlę, vis dar tebejausdama padaro skleidžiamus virpesius. Jis dabar blaškosi po sodą, laukdamas nežinia ko. Galima justi sklindančią neviltį ir neapykantą. Kartais – piktdžiugą.

Tši nusprendžia palaukti čia ir dėl viso pikto pasaugoti tuos, kurie bendrauja anapus audeklo. Šiaip ar taip, įsibrovėlis tykojo vieno iš dviejų. Nieko nenutiks, jei vieną kitą valandėlę jos nebus pagrindiniame koridoriuje.

---

„Jau laikas? “ – nenoriai sujuda Vika.
Jau laikas, patvirtina jo akys.
Nors šioje vietoje nėra laikrodžių, nematomos rodyklės tarsi įsirėžusios kiekvieno sąmonėje. Nežinia, ką jos rodo, bet visada galima suprasti, kad jau „laikas“.
Kaip gaila...
Ji nenoriai paleidžia Darijaus rankas. O kada vėl susitiksime?
Jis nežino. Nė vienas iš jų negalėtų pasakyti. Būtent todėl tokie reti susitikimai – tarsi šventė, kurios būtina laukti, kuriai reikia ruoštis.
Pagauta impulso, ji vėl priglunda, glamonėdama ir bučiuodama. Atsisveikinimas bus ilgesnis, bet nieko tokio.
Išgirdęs neįkyrų katės miaukimą, Darijus ryžtasi pirmas. Paskutinį kartą įsisiurbia į mylimosios lūpas, tada paleidžia ją, atsistoja ir išeina, klausydamasis smarkaus širdies plakimo. Vika lieka viena, jau ilgėdamasi ir liūdėdama. O po kiek laiko ir pati išeina į koridorių, žinodama, kad jis tuščias.

Juoda katė liaujasi laižiusi letenėlę ir palydi viešnią atidžiu žvilgsniu. Pakarpo ausimis, stengdamasi pajusti piktojo pašaliečio buvimą, tačiau šio irgi nebėra. Tikriausiai ir jam atėjo laikas.
Tši vis dėl to lėtai nukicena Vikai iš paskos, laikydamasi pagarbaus atstumo. Kuomet durys užsidaro, ji mąsliai žvilgteli į masyvią rankeną, kurią palenkti ne jos jėgoms, tada ima ropštis medinėmis sienos dalimis į antrą aukštą, kur į sodą žiūri nedidukas langelis.
Kai pasiekia jį, netikėtai aplinką perveria piktdžiugiškas, nuožmus impulsas. Tši sunerimsta supratusi, kad apsigavo. Pašalietis vis dėl to nepaisė netgi vidinio šauksmo grįžti atgal – jis tykojo. Ir pagaliau sulaukė to, kuriam jautė tokią neapykantą.
Tši skubiai išlenda pro langą ir dairosi, ieškodama merginos.

Vika sustoja tako viduryje, apimta negeros nuojautos. Pojūtis, kad šioje vietoje ji jau nėra vieniša keleivė, atsiranda staigiai. Ji dairosi aplinkui, spausdama kumštelius, nežinodama, ko laukti. Smilkiniais tvinksi nerimas, šiek tiek – baimė. Kažkas nusitaikė į ją. Kažkam jos prireikė ir tas kažkas -  ne itin draugiškas.
Išvydusi judesį prietemoje, pasuka galvą ir tada aiškiai girdi kažkieno žingsnius, kažkieno basos pėdos šlepsi akmenėliais. Tamsus siluetas išauga tarsi iš niekur, sąmonę ūmai perveria šleikštulį kelianti emocinė banga, kuri smogia tarsi kūju. Vika jaučia, kaip nebeklauso kojos, ji pastėrusi žengia atgal, vos nesuklumpa. Bėgtų, tačiau svetima valia paralyžiuoja lyg nuodai. Ir nepakelsi rankų, kad prisidengtum. Nenusisuksi, nepaspruksi taip lengvai. Kūną degina taip, tarsi ją kas daužytų iš visų jėgų.
Vika aikteli ir vos neišsitiesia ant žemės. Pakelia rankas, lyg ketindama prisidengti, tačiau kitas emocinis  smūgis nudegina riešus, apkurtina smūgiai į veidą, ausis... Ji sukniumba, išvesta iš pusiausvyros, nebesuprasdama, kas dedasi. Nesugebėdama atskirti, ar tai vyksta iš tikro, ar tik jos galvoje.
„Na ką, kale, dabar mudvi pažaisime?.. “
Svetimos mintys tyčiojasi iš jos, įžeidinėja lyg bejėgę mokyklinukę. Kibūs pirštai nutveria už plaukų ir bando ją pakelti. Mergina aikteli, užversdama galvą. Akimirką žiūri į užpuoliko akis, tada vėl pajunta augančią svetimos neapykantos bangą, lyg smūgiui besikaupiantį kumštį.
Trumpo akių kontakto užtenka su kaupu. Tai merginos veidas. Be to, jos akys keistos. Skirtingų spalvų – viena pilka, kita melsva. Vika netgi perskaito tose akyse priežastį, kodėl ją ketinama sužaloti. Ir ją žalos ne vien mintimis. Tuojau ims daužyti išluptu akmeniu, ir daužys tol, kol veidas bus visas kruvinas...

Tačiau ji gali tik bandyti bėgti. Neranda savyje nei kovingumo, nei tiek pykčio, kad imtų kovoti. Vika net neįsivaizduoja, KAIP galima tokių dalykų savyje turėti, ypač ČIA.
Nuo užgriuvusios neapykantos tarsi viskas aplinkui sutirštėja, ima trūkti oro. Dusdama Vika vėl bando kuo skubiau pakilti – bėgti, BĖGTI!
Svetimas, troškus noras žudyti neatstoja nė akimirkai. Tos emocijos, sklindančios iš užpuolikės galvos, beveik vimdo savo stiprumu.
O tada ji išgirsta agresyvų šnypštimą ir murmesį kažkur visai šalia.

Tši liuokteli ant šakos ir viena taiklia mintimi perlaužia nuožmią atmosferą, kuri apėmusi viską ir visur. Užpuolikė, palinkusi prie Vikos, susverdėja, lyg gavusi smūgį. Nesusigaudydama dairosi aplinkui, pamiršusi auką. Tši šnypščia ant jos, bėgdama šaka, liuoktelėdama ant kitos, vėl smogdama emocine banga, kuri laužo tiek ketinimus, tiek valią.
Laikas, LAIKAS! Laikas ne kovoti, o bėgti ten, iš kur atbėgote! Prisiminkite laiką!

Vika purto galvą, stengdamasi suvokti, į kurią pusę turi eiti. Ji jau žino, kad puolimas baigtas. Užpuolikė tai irgi žino, ji tesuspėja pasiųsti jai nuožmų impulsą – dar susitiksime, kale! Tada su neapykanta dėbteli į katę, kuri vėl sušnypščia.
Tši veja įsibrovėlę šalin siaubo impulsu - bėk, skystablauzde, lėk namo! Bėk neatsisukdama, nes dar pamatysi TAI, kas tave persekioja.
Ir nekviesta viešnia išgąsdinta sprunka.

Katė kurį laiką persekioja ją, siuntinėdama košmarus ir šiaip neapibrėžto siaubo mintis, tada palieka ramybėje ir grįžta atgal. Patikrina kelią, vedantį į miestą. Tada sugrįžta prie tako, kuris baigiasi tiltu. Vika jau žengia per upę, baigdama sutirpti rūke. Nusiraminusi Tši gailiai miaukteli ir nukicena link sodo, ketindama galutinai išsklaidyti niūrią atmosferą kuo nors linksmu ir paguodžiančiu. Nors ir laimėjusi kovą, ji nejaučia jokio pasitenkinimo.

---

Drebėdama iš siaubo visu kūnu, Vaida paleidžia durų rankeną ir bėgte perbėga visą kambarį, petimi kliudydama knygų spintą. Petį nudiegia aštrus skausmas, baldas sudunda, krinta smulkūs žaisliukai, sudėlioti palei pat lentynos kraštą. Sunku suvaldyti save, sunku nuspręsti, kurlink sprukti.  Apsvaigusi ir apdujusi mergina apsidairo ir bando pasislėpti už vonios kambario durų. Kažkas negerai. Kažkas čia ne taip, kaip turėtų būti!..

Susitingusi prie dušo kabinos, ji sumirksėjo nustebusi. Svaigulys sklaidėsi, aiškus mąstymas pamažu grįžo į savo vietą.
„Ką aš čia veikiu? “ – apstulbusi pagalvojo Vaida. Atmintyje vis dar pakankamai aiškiai sukosi vaizdiniai, kur ji spruko nuo kažkokio siaubingo dalyko, kaip degė troškimu žudyti, kaip sutiko katę, kuri kalbėjosi su ja. Regis, ten buvo ir Darijus...
Ji perbraukė delnu šlapią nuo prakaito kaktą ir paglostė sumuštą petį. Sapnas... Tik paprastas sapnas, nieko daugiau.
Rankos vis dar drebėjo, neketindamos liautis.
„Ir dar lunatikuoti pradėjau“, - pagalvojo suirzusi, atverdama duris ir apsidairydama po kambarį. Lova sujaukta, pagalvis ties kojūgaliu. Tikriausiai susapnavo košmarą, apogėjuje pašoko iš lovos ir ėmė blaškytis per miegus po kambarį. Dieve, gerai dar, kad nuoga neiššoko į laiptinę ar dar toliau – į kiemą...

Pajutusi kažką, įstrigusį tarp pirštų, ji uždegė šviesą ir pasilenkė iškrapštyti. Nustebusi atsitiesė taip ir nepasiekusi - jos pėdos buvo purvinos, o grindimis vingiavo nešvarūs pėdsakai.
Ji pakėlė galvą, žvilgsniu sekdama purvinas dėmes. Tarsi sapne – jos vedė ten, iš kur ji įbėgo į kambarį. Tik toje vietoje nebuvo jokių durų. Jų ir negalėjo būti – tai juk siena į kaimynų butą.
Tačiau pėdsakai vedė kaip tik į tą tuščią kampą, kur staiga užsibaigė. Vaida sustojo, niekaip negalėdama suprasti, ką tai turėtų reikšti.
Tai tegalėjo reikšti du paprastus dalykus – arba ji vis dar miega, arba išsikraustė iš proto.


9.


Vika pabudo jausdama nemalonų maudulį visame kūne. Tarsi skrandis prašyte prašytų maisto, tik kažkodėl tas jausmas atrodė gerokai stipresnis ir dargi išplitęs ten, kur paprastai skrandžio nėra.
Mintyse vis dar šėlo akimirkos iš regėtų sapnų. Paprastai palikdavo sapnų nuotrupas ramybėje, bet dabar sunerimo – vėl susapnavo jį.
Kaži, kodėl jos vargšė galva taip įsikando tą keistą tipą randuotu veidu?.. Na kodėl?
Gulėdama ir nejudėdama pamažu atkūrė vaizdinius. Seną sodą, pastatą, keistus koridorius su dar keistesnėmis angomis, dengtomis audeklais. Juk gyvenime nebuvo panašiose vietose, kodėl tokias turėtų sapnuoti?
Deja, atsakymų nebuvo. Tik mintys, pamažu ryškėjančios, aiškėjančios, kuomet pamažu „suki filmą“ atgal. Buvo jame ir intymių akimirkų, kažkokių... protu nesuvokiamų. Tarsi būtų susiliejusi su Darijumi, tik ne vien fiziškai. Kažkas daugiau. Kaip kvaila...
O buvo ten ir labai nemalonių vaizdinių. Labai pikta ir žiauri mergina dviejų spalvų akimis, pasitikusi ją sode. Nors imk ir piešk paveikslą niauria tema. Žudikė iš sapno. Susitikimas su ja buvo siurrealistinis, sadistinis paveikslas, gimęs iš tiesų nesveikoje galvoje. Matyt, užvalgė kažko negero.
Nusprendė verčiau susikoncentruoti į malonesnę sapno dalį. Jeigu tik susitikimą su Darijumi galima taip pavadinti. Na taip, seksas ir visa kita, tačiau kodėl su JUO? Na kodėl ji niekaip negali susapnuoti, pavyzdžiui, kokio Robio Viljamso?
Atsidususi nuspyrė antklodę šalin ir atsisėdo. Sustingusi žiūrėjo žemyn, į savo purvinas pėdas, į pripėduotas grindis ir nebepajėgė nei nustebti, nei išsigąsti. Norėjo supykti, tačiau ir to nesugebėjo.
„Aš tave užmušiu, garbės žodis“, - atsistojo, galvodama apie Darijų. Tada pasiekė iš vakaro rūpestingai padėtą peilį ir nusekė savo pačios pėdsakais, kol atsirėmė į baltą sieną. Nors imk ir daužyk galvą.
„Aš dar nepabudau“, - palietė kakta maloniai vėsų tinką. – „Viskas čia netikra, nerealu“.
Deja, pėdsakai niekur neišnyko.
Štai taip prasidėjo Vikos sekmadienis.

---

Darijus mąsliai paglostė vientisą sieną, nuo kurios dar vakar ryte buvo patraukęs komodą. Vėl pabudęs surado pėdsakus ant grindų, vėl patalai kojūgalyje ištepti sudžiūvusiu purvu. Ir vėl pėdsakai veda į niekur.
Jis susimąstęs atsitraukė atgal, galvodamas apie nakties įvykius.
O kas, jeigu jie visiškai tikri? Kas, jei iš tiesų jis susitiko Viką ir jiedu bendravo savo kalba? Ar gali būti, kad toje sienoje visgi yra durys, kurių jis dabar tiesiog nemato?
Tokiu atveju tai reikštų, kad miegodamas jis sugeba daugiau nei pabudęs. Galbūt tada pasaulis regimas kitoks, nei yra iš tiesų? Lubos atrodo daug aukštesnės, trūksta kai kurių daiktų, lieka tik tie, kurie čia stovėjo seniausiai. Tarsi nauji daiktai nespėtų palikti kažkokio pėdsako, lyg kokiame negatyve, išryškėjančiame tik per ilgą laiką.
Jis papurtė galvą. Fantazijos...
Nuėjęs papusryčiauti pasisveikino su tėvais. Nieko jiems neminėjo, neketino kvaršinti galvų. Pats išsišluos kambarį, išpurtys patalus. O tada pasiraus internete, ieškodamas ko nors apie duris, kurių realybėje nėra.

- Tu gal neišsimiegi? – susirūpino motina.
- Kodėl?
- Prastai atrodai.
Jai visados kas nors prastai atrodė. Arba tėvas, arba jis. Retsykiais ir savęs veidrodyje nepažindavo rytais.
- Išsimiegu, - burbtelėjo Darijus.
- Ką veiksi šiandien?
- Nežinau.
- Tai gal nori kartu važiuoti?
Tėvai ketino aplankyti tetą Ingridą. Jiedu jau buvo susitarę paviešėti dvi dienas. Darijus abejingai papurtė galvą - jis nenorėjo niekur judėti iš namų. Motina dėl to nė kiek nenusiminė - jai būdavo neramu, kai namus tekdavo palikti be priežiūros. Vis rodės, kad juos apvogs.
Išvažiavo jiedu popiet, tačiau iki to laiko motina sugebėjo pakankamai išūžti galvą visokiais patarimais, tarsi dvi dienos truktų dvi savaites. Pasirūpino, kad šaldytuvas būtų pilnas, kad receptų knyga būtų matomoje vietoje ir dar daugybe visokių menkniekių, kurių niekas šiuose namuose nenaudojo, išskyrus ją pačią. Tik kai automobilio burzgimas nutolo ir susiliejo su gatvės triukšmu, Darijus leido sau atsipalaiduoti.
Jis išsivirė didelį puodelį kavos ir valandėlę praleido prie kompiuterio, mąstydamas apie savo sapnus ir ieškodamas visokiausios informacijos. Kaip visada, rado visko su kaupu, tačiau nieko itin naudingo. Regis, internetas kai kuriais klausimais buvo visiškai bevertis. Nuomonių ir tariamų patirčių klaupykla, nepateikianti nieko moksliško bei įrodyto.
Suirzęs Darijus atsivertė tuščią „Writer“ programos lapą ir ėmė užrašinėti prisiminto sapno likučius, stebėdamasis, kaip bedirbant iš užmaršties išnyra vis daugiau detalių. Sodas kažkokio kalno papėdėje, akmeninis pastatas keistu išplanavimu, susitikimas su Vika...
Trumpam palikęs kompiuterį ramybėje, priėjo prie lango ir pažvelgė į kaimynės palangę, tikėdamasis ten pamatyti rūškaną jos veidą. Tikriausiai būtų užtekę ir pikto Vikos žvilgsnio.
Nieko. Tik vaikigaliai bėgiojo ratais, žaisdami tarp kalninių pušų.
Kažin, ar ir ji ten buvo? Jeigu taip – galbūt tai įmanoma kaip nors išpešti iš jos? Būtų visai malonu žinoti, kad ne jis vienas kraustosi iš proto, kad ji taip pat... Tada tai jau būtų ne beprotybė, o kažkas, ką vertėtų atidžiau ištirti. Telefone netgi liko naktinio pokalbio įrašas. Ji negalėtų niekaip jo paneigti...

Tačiau nebuvo jokio noro eiti ir dar kartą patikrinti, ar „viskas gerai“. Vakar paliko ją išsigandusią ir pasiryžusią nemaloniems dalykams. Tokie įspūdžiai greitai nepasimiršta.

---

Susirūpinusi Vaida sėdėjo ant lovos ir vedžiojo pirštu tarp kompiuterio klavišų. Kambarį po nakties sutvarkė, vos nepuldama į isteriją dėl vieno ir to paties klausimo, neduodančio ramybės – o kas gi iš tiesų nutiko? Galva dūzgė kaip širšių lizdas, ji sunkiai pajėgė mąstyti. Vis iškildavo pavieniai vaizdiniai iš sapno – ne sapno. Ji pati, bandanti sename sode užmušti kažkokią nepažįstamą merginą. Kodėl? Už ką?
Keistas potyris painiojosi su vakarykščiu incidentu, kuomet ėmė klykti ant Manto. Ją pykino, tačiau tai juk ne priežastis. Velnias žino, kas tuo metu ją apsėdo, kad šitaip pasielgė. Abu įvykiai nemalonūs, abu dabar jos galvoje ir per juos abu nė vieno negali išspręsti atskirai. Tikras chaosas...

Vaidai sunkiai sekėsi valdyti mintis, o kartu ir aiškiai samprotauti. Jos gyvenime daug įprastesnės atrodė emocijos, atsitiktiniai impulsai. Jie nekliudė, kuomet reikėdavo priimti instinktyvius sprendimus – valgyti arba nevalgyti. Eiti arba neiti. Dulkintis su Darijumi, ar verčiau palaukti vakaro ir atsiduoti Mantui...
Tačiau kai ateidavo metas kažką labai kritiškai įvertinti, ji pasijusdavo slidinėjančia ant ledo karve. Arba stovi vietoje, arba griūni... Regis, yra galvoje visas kalnas žinių iš fizikos, chemijos, matematikos sričių, o kaip jas panaudoti? Kuriuo galu sujungti A su B, kad C taptų savaime aiškus?

Vaida pervertė pašto adresų knygelę, ieškodama ko nors, kam galėtų pasipasakoti, kuo galėtų visiškai pasitikėti, gauti nors menką patarimą, kad ir fantastišką, nieko bendra su realybe neturinčią teoriją.
Motina dirbo, namo grįždama tik devintą valandą vakare. Jos abi mažai kalbėjosi. Moteris paskaitydavo žurnalą prie puodelio arbatos, susirašydavo į užrašų knygelę pastabas rytdienai ir eidavo praustis bei į lovą. Dukterį ji prisimindavo tik per šventes, kuomet viršininkas irgi būdavo priverstas NEDIRBTI. O šiaip – nuolatos įkinkyta kumelė.
Tėvas jau visą savaitę neskambino iš komandiruotės. O jeigu ir skambindavo, tai tik motinai, maždaug dešimtą vakaro. Kalbėdavo stebėtinai trumpai. Kas dar?
Draugės...
Sveikos, draugės. Vakar iš ryto permiegojau su fotografu, vakare vos neapvėmiau savo vaikino. Naktį sapnavau košmarus, kuriuose kažką žudžiau. Po to tas kažkas bandė žudyti mane, pabėgau nuo jo kiaurai sieną, atsibudau vonioje...
Vaida papurtė galvą. Ne, neįmanoma. Kelios merginos pažįstamos tik iš matymo, jokių intymių temų. Geriausiai draugei Ingai pabijojo pasipasakoti apie kelias daug smulkesnes problemas. Palaidas jos liežuvis. Pusseserės? Gal pusbroliai, kurių tris pažįsta? Kaži, kaip jie dabar gyvena? Ir,  beje, ne nuo to reikėtų pradėti iš naujo susitikus po tiek laiko. Kas dar?..

Nužiūrinėdama pašto adresus Vaida staiga pajuto šiurpstant nugarą. Šitiek žmonių ir nė vieno, kuriam galėtų pasipasakoti. Visi jos draugai tik vadinasi draugais, draugėmis, šeima – o kas jie iš tiesų? Tik pusiau pažįstami žmonės?
Surinkusi „Facebook“ adresą, mergina niauriai pavartė ten sukauptą „draugų“ galeriją. Suskaičiavo sąrašo stulpelius, kramtydama lūpą suskaičiavo eiles ir mintyse pabandė padauginti. Kiek padvejojusi įsijungė kalkuliatoriaus programą ir pasitikrino.
- Jūsų du šimtai aštuoniolika ir iš jūsų jokios naudos, - apmaudžiai sumurmėjo, nulenkdama kompiuterio ekraną. Pačiupusi telefoną surado Manto numerį ir po akimirkos klausėsi kviečiančio signalo, galvodama, kaip pirmiausia reikės įtikinti jį, kad viskas gerai, kad ji vis dar myli jį ir neketina palikti. Vakar tiesiog bloga diena buvo. Labai bloga ir tai ne pms. Galbūt pavyks jį prisikviesti ir pasidalinti savo nerimu? Mantas ne itin atidžiai klausydavosi jos moteriškų pasakojimų, bet juk dabar atvejis ne toks. Pokalbis ne apie madas arba orą...
- Klausau.
Pajutusi kiek atšiaurų mylimojo balsą, mergina truputį susigūžė.
- Sveikas, čia aš.
- Sveika, - atsakė jis tuo pačiu tonu.
Aiškiai supykęs. Vaida kelias akimirkas kramtė lūpą, nesugalvodama, kaip prie jo prieiti.
- Labai ant manęs pyksti?
Jis šnopavo į mikrofoną, greičiausiai taip ketindamas išreikšti savo „labai“.
- Atleisk, Mantai, man vakar buvo siaubingai bloga. Pirmą kartą gyvenime šitaip, net nesupratau, kas nutiko... Mums... Man labai reikia su tavimi pasikalbėti. Noriu tave pamatyti.
- Tu nėščia?
Klausimas užklupo taip netikėtai, kad ji kelias akimirkas tik gaudė orą, įžeista jo itin šiurkštaus tono ir pati nustebinta tokios idėjos – o kas, jeigu iš tiesų nėščia? Kaip ji anksčiau apie tai nepagalvojo? Staigus pykinimas, irzlumas, emocijų kaita...
- Ne! – beveik šūktelėjo. – Ne... tai yra – aš nežinau, Mantai. Netikrinau tokių dalykų.
- Aha...
- Aš tave ne dėl to noriu pamatyti. Man vakar šis tas...

Pastiklėjusiomis akimis vedžiodama po tuštumą ji jautė giliai viduje užgimstantį šleikštulį, lyg kažkas būtų nuspaudęs mygtuką. Vaida vis dar girdėjo Manto šnopavimą.
Jos vaikinas įkvepia ir iškvepia, sunkiai, su žemu, dusliu garsu. Tas kvėpavimas verčia ausis dilgčioti, lyg telefonas būtų padengtas rūgštimi. Taip ir norisi jį atitraukti, sviesti kuo toliau nuo savęs.
O jis įkvepia ir iškvepia...
Mergina pirštais spusteli kaklo raumenis, lyg stengdamasi sulaikyti tai, ką jaučia lipant iš skrandžio. Jausmas apima nuožmiai staigiai.

- ... šis tas nutiko nemalonaus, - Vaida nurijo seilę, tebemaigydama kaklą ir pereidama prie sprando masažo. Nėščia?..
- Tikrinai?
- Ką? – ji trumpam pamanė, kad abu jie staiga pradėjo kalbėti apie skirtingus dalykus.
- Ar tikrinai, kad nesi nėščia?
- Mantai, man dabar ne tas galvoje. Jeigu nori, patikrinsiu, bet dabar...
- Noriu. Patikrink, būtinai. Man pačiam dabar toks metas, kai... na, man tikrai nereikia, kad tu dabar imtum kalbėti apie tokius dalykus.
- A...
- Nori susitikti? – jo balsas nekantravo.

Vaida jaučia, kaip kakta ir skruostai pasidengia šaltu prakaitu, marškinėliai jau seniai prilipę prie nugaros, o kambaryje, pritvinkusiame vasaros karščio, ją tuoj ims purtyti. Burna nemaloniai greitai prisipildo seilių, o akys – ašarų. TAI bent panašu į ašaras...
Ji laiko telefoną tiesiai prieš save, tačiau net ir tokiu atstumu girdi, kaip jis šlykščiai kvėpuoja, kažko klausinėdamas, kažko reikalaudamas...

- Vaida, tu klausaisi? Pasitikrink, būtinai tai padaryk, girdi?!..

Tai paskutinis dalykas, ką ji išgirsta. Vaizdas aplinkui ima suktis, tarsi ji ir kambarys šoktų pagal negirdimą muziką. O tada viską praryja tamsa ir nebūtis.

---

- Vaida! – šūktelėjo Mantas kiek garsiau, nekantraudamas išgirsti jos pritarimą.
Nors ji ir neturėjo to galvoje, pati paskatino nerimauti dėl galimo nėštumo. Mantas susierzinęs galvojo, kad jam dabar mažiausiai reikėtų parazito savo merginos kūne. Vaida jam patiko tokia, kokia yra. Geriau jau taip ir liktų.
- Vaida, tau viskas gerai?
Nesigirdėjo nei kvėpavimo nei tolimų garsų, kurie išduotų ją kažką veikiančią tame kambaryje. Nieko. Tarsi būtų tiesiog palikusi telefoną ir kažkur išėjusi.
Arba nualpusi...
- Vaida, dėl Dievo, ar nutiko kas nors?! Ei, Vaida, atsi...
- Paklausyk manęs įdėmiai, tu, mėšlo gabale, - staiga pertraukė tylą balsas, nuo kurio jam vos širdis nesustojo. – Aš daugiau nebenoriu tavęs matyti. Net jeigu kada nors skambinčiau tau ir kviesčiau, maldaučiau sugrįžti – tu nebegrįši, supratai? Nes jeigu pabandysi mane surasti, aš tau perpjausiu pilvą ir išplėšiu skrandį. Aš visų savo jėgų nepagailėsiu, kad tau kitas mūsų susitikimas baigtųsi labai blogai...

Taip, tai Vaidos balsas, tačiau jis ne toks, kokį Mantas įpratęs girdėti. Ji meilikauja jam, kalba šiltai, kartais graudžiai. Kartais maldauja, vaikiškai grasina, o čia – keistai persunkta plienu intonacija. Jokių pašalinių emocijų, išskyrus šaltą išskaičiavimą. Mantas bando įsivaizduoti ją, stovinčią šalia ir kalbančią jam tokius žodžius, tačiau pats išsigąsta to, ką nupiešia vaizduotė.
- Vaida, ką tu...
- Tylėk. Nekalbėk. Tu daugiau prie manęs nesiartinsi, nematysi ir nebandysi skambinti. Jeigu aš skambinsiu – neatsiliepsi. Jeigu pamatysi mane gatvėje – pereisi į kitą pusę. Jeigu aš tave vysiuosi – bėgsi kiek kojos neša. Tu nebeegzistuoji mano gyvenime, o aš – tavajame. Dabar noriu, kad trumpai pasakytum, ar supratai?
- Tu išprotėjai?! – išsigando jis.
- Ar supratai, Mantai? – gręžte gręžė smegenis metalu persunktas balsas. – Ar girdėjai, ką tau pasakiau, ar man reikės patvirtinti savo žodžius kuo nors, nuo ko pajustum skausmą? Patikėk, aš galiu. Jeigu tu manęs nesupranti ar nenori suprasti – patikėk – AŠ GALIU!

Jis pirmas nutraukė skambutį ir pažvelgė į telefoną, tarsi šis galėtų įkąsti ir užnuodyti. Apsidarė aplinkui, kad įsitikintų – ne, nesapnuoja. Jį ką tik šlykščiais žodžiais atstūmė toji, kurią jis laikė naivia, miela mergina. Su kuria galėjai pasikalbėti nereikšmingomis temomis, iškęsti jos mažareikšmį plepėjimą, o kartais – užčiaupti bučiniu ir pereiti prie kažko rimtesnio.
Mantas net nusipurtė viduje nuo paskutinės minties.
Kas, po velniais, ką tik nutiko?

---

Pažadintas skambančio telefono, Darijus pirmiausiai dėbtelėjo į lango pusę. Lauke buvo tamsu, nors į akį durk.  Markstydamasis įsitikino – jau pusė dvyliktos.
Telefono numeris nepasirodė pažįstamas.
- Klausau, - iškarkė jis užmiegotu, gergždžiančiu balsu. Sukrenkštė, valydamas gerklę.
- Darijau, išeik į kiemą.
Jos balsas. Vikos... Iš kur, po velniais, ji sužinojo šį numerį?
Ryšys nutrūko, tarsi mergina būtų pajutusi, jog jis tuoj ims gaišti laiką klausimais. Darijus pašoko ir pažvelgė pro langą į kiemą. Išvydo ją, apšviestą naktinės lempos, stovinčią prie pat savo laiptinės durų.

Nors ir visai neseniai buvo sau žadėjęs pabūti be „naktinės Vikos“, Darijus skubiai apsirengė ir netrukus jau traukė pro duris, nutvėręs telefoną, kad galėtų toliau įrašinėti judviejų pokalbį.
Vis dar nenuslūgusi karščio banga, netgi naktį nėra kur pasislėpti nuo jos. Mergina laukė jo užsimetusi ilgus, rusvus, berankovius marškinius, įsispyrusi į šlepetes. Atrodė netgi blyškesnė nei įprastai.
- Sveika...
- Darijau, tu tolsti, - pradėjo be įžangos. Žiūrėjo į jį liūdnomis, kaltinančiomis akimis. – Tu tolsti ir leidi, kad tai nutiktų. Kodėl nieko nedarai?
- O ko tu tikiesi? Kad imsiu lįsti prie tavęs įžūliai? Per prievartą?
Abu pajuto susierzinimą, abu stengėsi laikytis truputį atsiriboję vienas nuo kito. Tačiau Vika vis tiek nenuleido nuo jo akių, lyg stengdamasi išlaikyti kontakto likučius.
- Aš nenoriu, kad taip paprastai pasiduotum.
- Vika... tau niekas nesakė, kad tokie dalykai... tokie santykiai turi pareikalauti pastangų iš abiejų pusių?
- O aš ir stengiuosi! – žengė į priekį. – Aš, po velniais, stengiuosi DABAR, nes kitu metu iš manęs jokios naudos!
Mirksniui nuleidusi akis kažką galvojo.
- Galėčiau... Turbūt sugebėčiau trumpam perimti kontrolę ir dienos metu, kuomet ji yra budri. Tačiau iškils daugiau problemų, nei gausime naudos. Nenoriu to daryti. Nereikia – tam mes turime naktis, ar ne? Juk pameni mūsų susitikimą kačių mieste? Name, su daugybe širmų?
- Maniau, tai buvo sapnas?
- Ne visai sapnas, bet tarkime. Ten mes turime daugiau laiko. Ten mes susipažinome, nors tu greičiausiai dabar to neprisimeni.
- Vadinasi, tu man gali pasakyti, kas yra tos durys, kurių nesimato?
- Tiesiog durys, kurių nesimato, - šyptelėjo. – Aš nežinau, Darijau. Tiesiog pasaulis yra toks, koks yra, o aš ne toji Vika, kuri galėtų fantazuoti. Jeigu pameni, kitoje pusėje tu taip pat negali panaudoti savojo proto. Tai protas gali fantazuoti, ne sąmonė.
Jis žiūrėjo į ją pavargęs ir nežinojo, ką daryti.
- Man labai liūdna, kad tave visa ši istorija vargina, - šyptelėjo Vika. – Tiesiog kartais būna, kad žmonės gali būti kartu, tiesiog jų keliai prasilenkia labai mažu atstumu. Tačiau prasilenkia. Aš tau pasakysiu, ką ŽINAU, Darijau. Jeigu Vika pažinotų tave tiek, kiek pažįstu aš, judu būtumėt tokia sielų pora, kurios bet kas pavydėtų. Kiek žinau, jūs, žmonės, turite svajonę susirasti savo antrąją sielos dalį, ar ne?
- Mes, žmonės? – pasigavo žodį Darijus.
- Taip, Darijau. Jūs, žmonės. Juk tu pameni savo sapną, ar ne? Buvai name su daugybe širmų. Girdėjai daugybę garsų, matei siluetus. Daugelis iš ten buvusių būtybių nebuvo panašūs į mudu. Tačiau daugelis jų gyvena kartu su tokiais kaip tu, viename kūne. Jie yra dalys kažko kito, kaip aš esu dalis Vikos, o kitas Darijus – dalis tavęs. Kaip ši Visata yra dalis dar didesnės Visatos, o toji – dar didesnės. Ir taip be galo be krašto.
- Fantazijos...
- Aš nesugebu fantazuoti, kol esu tokia. Vėliau – gal. Bet ne dabar.
- Ir ką dabar man pasiūlysi? – paklausė jis. – Žinai dar ką nors, ko aš nežinau? Nes aš, prisiekiu, pasiekiau tą ribą, už kurios nesinori žengti. TOJI Vika... pati žinai...
- Žinau, ji jau pasigalando peilį, - murmtelėjo Vika.
Darijus nustebęs sumirksėjo ir jau žiojosi klausti.
- Ji iš tiesų pasigalando peilį, - šyptelėjo mergina. – Tiesiogine prasme.
- Ir tau linksma?
- Ne itin. Tai keičia visą strategiją. Tau teks vengti artintis prie jos, kol ji namuose. Rytoj Vika eis į universitetą, dešimtą valandą paskaita vienuoliktoje auditorijoje.
- Ir ką man daryti? Merginti ją/ tave, kol ji ims šaukti ant manęs prie visų?
- Taip gali nutikti, - linktelėjo mergina rimtu veidu. – Deja, Vika iš tiesų balansuoja ties nervine riba. Šiandien ryte kambaryje rasti pėdsakai po naktinių pasivaikščiojimų ne itin padėjo.
- Gražu. Tu tokia protinga, o nesugebi kojų nusivalyti? – purkštelėjo Darijus.
- O tu sugebi? Darijau, kuomet mes išeiname TEN, mūsų protinė būsena būna ne tokia, kaip mano ar tavo dabar. TEN mes esame kitokie.
Jis patylėjo, galvodamas apie jos pasiūlytą pasaulio viziją ir iš to išplaukiančią beprotybę.
- Gerai, ką tu gali man pasiūlyti? – po akimirkos atgijo.
- Informaciją, - nesutriko Vika. – Deja, daugiau nelabai ką. Planavimo srityje aš dabar esu beviltiška. Žinau, kad ji rytoj eis į universitetą. Žinau, kad planuoja po to nešti vieną paveikslą į galeriją.
- Palauk, - atgijo Darijus. – Nori pasakyti, kad papasakotum dabar apie save bet ką?
- Proto ribose, - šyptelėjo ji.
- Visa tai, ką mudu darome, jau seniai virto beprotybe, - atsiduso Darijus. – Man reikia kažkokios smulkmenos, kurios nežinotų nė viena jos draugė, netgi motina. Kažko, kas padėtų pasiekti jos vidų...

Mergina stovėjo šalia ir Darijus nejučia susinepatogino bemurmąs apie ją trečiuoju asmeniu.
- Aš jaučiuosi panašiai, - šyptelėjo Vika, perskaičiusi tai jo akyse. – Tu šalia, o kartu labai toli.
- Man atrodo, čia daugelio porų kasdienybė... – sumurmėjo jis.
Mergina nieko į tai neatsakė.
- Mano motina narkomanė, šiuo metu uždaryta psichiatrinėje, - pratarė po minutėlės. – Matausi su ja kartą į mėnesį. Kartais rečiau. Ji nebejaučia laiko ir jai jokio skirtumo. Tėvas mirė, kai man buvo dvylika. Su giminėmis bendrauju per Kalėdas, jų nėra itin daug. Vienintelė geriausia draugė vardu Kristina, tu ją matei kartu su manimi. Tapau paveikslus. Iš pradžių sumodeliuoju vaizdus kompiuteriu, tada projektoriumi perkeliu juos ant drobės. Turiu žalingą įprotį – mažą pypkutę, kurią rūkau kartą į mėnesį. Retsykiais ir dažniau. Mėgiamiausias tabakas – obuolinis, itališkas. Nors neatsisakau ir vyšninio. Obuolinio dažnokai nebūna parduotuvėse.
Prieš kelerius metus buvau pradėjusi domėtis gėlių džiovinimu, bet ilgai neužsiėmiau. Labiausiai patinka džiovintos baltos rožės. Gyvenu viena, draugo neturiu. Turėjau, tačiau išsiskyrėme. Jis labai norėjo mane kontroliuoti, o aš mėgstu laisvę.
Vika atsiduso.
- Mano gyvenimas nėra itin turiningas. Stengiuosi išgyventi viena pati, iš savo darbų. Stengiuosi nutapyti bent du paveikslus per savaitę, pavyksta ne visada. Nešu juos į dvi galerijas, vienoje turiu nuolaidų dėl ekspozicijos vietos.
- Kur yra tos galerijos? – atgijo Darijus.
Vika pasakė adresus. Po to jiedu tylėjo, žiūrėdami vienas į kitą.
- Kai dovanosi jai žiedelį, stenkis nesupykdyti, - galop pasakė tyliai mergina. – Tavo planas geras. Man patiktų.
- O jai?
- Nežinau, Darijau.

Aukštai virš galvų mirksėjo žvaigždės, kiek nustelbtos naktinio žibinto. Į juodu žiūrėjo keli juodi, pusiau praviri langai. Buvo tvanku.
- Tu pažįsti merginą dviejų spalvų akimis? – staiga paklausė Vika. Darijui net nesuspėjus sunerimti ir sutrikti, ji jau linktelėjo. – Taip, pažįsti. Vadinasi, jos vardas Vaida?
- Dėl Dievo meilės... – iškvėpė Darijus, - Vika, tu mane jau gąsdini.
- Darijau, - ji palietė jo veidą vėsiais pirštais, - man tas pats, kas nutiko tarp judviejų ten, pievoje. Tik verčiau to nesakyk kitai Vikai. Aš paklausiau, nes mane vakar užpuolė būtybė dviejų spalvų akimis. Ji buvo labai įtūžusi ir norėjo man padaryti kažką labai blogo. Taip nutiko pirmą kartą mano gyvenime, nesupratau net priežasčių. O prieš akimirką pamačiau ją tavo akyse. Dabar man viskas aišku.
- Tave užpuolė Vaida? Gatvėje? Kodėl tu...
- Tai nutiko ne šiame pasaulyje, Darijau. Ten nėra policijos. Tačiau ten yra katės. Ir šio pasaulio Vaida greičiausiai nieko neprisimena. Nereikia jos kaltinti.
- Aš nenoriu, kad ji tau keltų problemas.
Ji šyptelėjo.
- Pamatysime.
- Tu tikrai nepyksti? – paklausė jis vis dar sunerimęs.
- O norėtum?
Darijus sutrikęs žiūrėjo į ją, nežinodamas, ką atsakyti. Vika nestipriai sušėrė jam į skruostą delnu.
- Šito užteks?
- Na...
- Tu pats apie tai galvojai, - trūktelėjo ji pečiais. – Suprask, Darijau - aš matau tave kiaurai ir priimu tavo poelgius tokius, kokius jie yra, o ne tokius, kokius galima būtų įsivaizduoti. Jeigu nori, kad pykčiau ant tavęs, aš galiu pavaizduoti. Tačiau aš labai gerai žinau, kad tas, antrasis Darijus, mane labai myli. Ir man jo reikia. Vadinasi, kitai Vikai irgi jo reikia.
- Reikia, netgi jei nereikia?
- Aš noriu būti vientisa, - pasakė ji. – Nenoriu būti skaidula, kuri daro viena, kuomet visuma daro kita. Tu šiuo metu esi toks pats...
Staiga jos akys pastiklėjo, tarsi pamačiusios kažką nematomo. Vika nusuko žvilgsnį.
- Man metas.
Darijus pažvelgė į rankinį laikrodį. Jis rodė be penkių pusę pirmos.
Beveik nemąstydamas jis įrėmė ranką į durų staktą, užtverdamas Vikai kelią.