Dryžuotoji (epilogas)

...

- Na, nenori pasikalbėti? Pavyzdžiui – kur prasmė? Kodėl viskas vyksta?
- ...
- Geeerai. Tuomet gal nori pasišnekėti apie ką nors kito? Kad ir apie tavo gimdą. Įsivaizduok – gimda. Naujas organas. Naujos galimybės. Perfecto, babe!
- ...
Rodos, nebūsi iš tų, kalbiųjų. O gaila – sutramdytas narvo aš taip ilgėjausi gero pašnekovo, su kuriuo galėtume apsikeisti požiūriais, nuorodomis ir kitu informaciniu mėšlu. Deja, gavau tylenę.
- ...
- Tai gal bent norėtum man padėkoti? Na, bent jau už praneštą džiugią naujieną?
- ...

D. judėjo ten, kur, spėjo, turėtų būti namai (kas yra namai?). Ji tarėsi jaučianti artėjančią pabaigą – žaidimo, naujo gyvenimo, seno gyvenimo. Gyvenimo apskritai. Kažkas, akies esybė, Raižantis Tamsą, o dabar ir pagrobtas protaujantis daiktas, priklausantis ne jos pasauliui – visi jie piršo mintį, kad Dryžuotoji tebuvo pėstininkas partijoje, žaidžiamoje nepalyginamai galingesnių už ją jėgų; pėstininkas, kurį išmes, vos tik jis atliks savo paskirtį. O tas momentas, kada Kažkas nutars, kad ji daugiau nebereikalinga, jau ne už kalnų – D. tai jautė taip aštriai, lyg krypties nuojauta, išnykusi atsiradus regai, būtų atgimusi lyg feniksas iš pelenų, tik šįkart tam, kad rodytų kelią ne erdvėje, o laike. Viskas netikra, kirbėjo mintis. Ataugų judėjimas, regėjimas, smegenys, visos šios šnekos yra netikra, nublanksta prieš artėjančią atomazgą. Šnekėtis su nešamu padaru ji nebūtų galėjusi, netgi jei norėtų. Teliko kantriai judėti – priekin, link pabaigos.
Tiesa, vertėtų paminėti, kad Dryžuotosios galvoje, nors beveik tuščioje, visgi sukosi keli smagračiai. Jos sąmonėje po truputį koncentravosi, pradėjo įgyti bruožus idėja, įkvėpta pastarųjų jos dienų patirties. Deja, lieka neaišku, kiek toji idėja priklausė pačiai Dryžuotajai.

***

- Ką gi, atrodo, kad vienintelė įmanoma pašnekesio forma tarp mūsų yra monologas, - smegenys atsiduso. Keista, pamanė D., nepanašu, kad šis padaras turi organą, su kuriuo galėtų išpūsti sukauptą orą. – Gaila, kad nerandu būdo iš tavęs gauti man reikalingą info, tačiau kodėl gi nepadėjus tau pačiai? Kažkodėl manęs neapleidžia mintis, širdele, kad tu visai mielai sutiktum pasibastyti aplinkui besidžiaugdama savo žaviosiomis akelėmis po to, kai visas šis purvinas reikalas tarp jų ir mūsų nueis šuniui ant uodegos.
Taigi, mon ami, esminiai dalykai, kuriuos tau reikėtų žinoti, yra kas esu aš, tiksliau, kieno pusėje šiuo metu stovi tu, kas yra jie, dėl ko vyksta peštynės ir kas per vieta šis pasaulis apskritai. Nuo pasaulio turbūt ir vertėtų pradėti.
Ar pastebėjai, kas negerai su šia vieta, kurioje tu gyveni? Ak, pardon dėl tokio idiotiško klausimo. Kaip tu gali kažką pastebėti, jei neturi su kuo palyginti? Chrestomatinis atvejis – žmogus, gyvenantis tamsoje, nežino, kas yra šviesa, nes... o palauk! Achachacha, juk tu ir esi tas padaras, kuris gyveno tamsoje!

Netiesa, galvojo Dryžuotoji. Taip, ji negalėjo matyti saulės spindulių, tačiau jautė juos, jų šilumą savo kūnu.

- Gerai, grįžkime prie pokalbio temos. Pirmas matavimas – erdvė. Ar pastebėjai, kad šis miškas, kuriame tu gyveni, neturi jokių ribų? Tiksliau, turi, tačiau labai patogias – jos gali išsiplėsti iki tau parankaus dydžio. Labai patogu laikyti visokį šlamštą, įsidėmėk tai. Dabar laikas – ką byloja keletas šio miško vietų, kuriose niekada nesibaigia saulėlydis? Kad laikas nėra vientisas. Jis tiesiog plaukia pro šalį lyg senas pirdyla, aplenkdamas visus ir viską, nors turėtų naikinti. Keisti bruožai, sakyčiau. Netinkantys normaliam pasauliui. O šioje vietoje tenka prieiti prie išvados, kad mūsų pasaulis nėra normalus, brangioji mano.

Ji nelabai klausėsi keistojo padaro kalbų, tačiau, netgi nebūdama labai aštraus proto, sugebėjo nepamesti jo minčių sekos. Taip pat Dryžuotoji negalėjo pati sau nepripažinti, kad šios kalbos ją šiek tiek stebino.

- Taigi, tai net nėra pasaulis. Tai – tiesiog sandėlys. Atsimeni – ribos, kurios gali išsiplėsti iki tau parankaus dydžio? Kad galėtum sukrauti visus tau nereikalingus daiktus ir vistiek liktų laisvas kampelis dar vienai šiukšlei? Tikrasis pasaulis egzistuoja kažkur anapus, kur laikas teka pastoviai, o kelio projekcija žemėlapyje atitinka kelią realybėje. Nevyniojant faktų į vatą, ši skylė yra niekas kitas, kaip mano minėtoji projekcija – žmonijos nuo pat išlipimo iš jūros į sausumą kolektyviai įsivaizduojama palėpė, kurion laikinai arba visam laikui nukišama civilizacija, sąmonė ir kitos panašiai įvardijamos atliekos. Tie pydarai, uždarę mane narve – kažkokių tautų ir visuomenių tamsumo ir traumuoto mąstymo personifikacijos; būtybė, tave persekiojusi name – per amžius gajos psichologinės traumos įsikūnijimas; tu pati... na, tikriausiai kažkieno apgailėtinos egzistencijos atspindys to kažkieno mintyse.
Tačiau Aš ir jie... MES esame kas kita. MES skiriamės nuo tokių niekingų padarų, kaip jūs. Tu manei, kad aš nepriklausau šiam pasauliui. Kad dėl to mano įkalintojai dega nuo mano egzistencijos savaime. Ne, širdele, jie dega nuo mus skiriančios egzistencinės prarajos! Lyginant su jais, aš stoviu taip aukštai pakilęs evoliucijos laipteliais, kad jie negali suvokti manęs ir mano ribų.
Aš esu Platono Sokratas. Aš esu Da Vinčio Mona Liza. Aš esu Klasika – per amžius išgryninta, rafinuota, pasiekusi nemirtingumą. Aš esu tai, ką žmogaus protas praeityje sukūrė geriausio – minties vaisius, liudijantis tobulumą... Tačiau gal užteks panegirikų širdele, įsijaučiau. Grįžtame prie reikalo.
Jie yra Vakarai. Tiksliau, Vakarų kultūra. Kartą žmogus parašė knygą, kurioje senuosius dievus išstumia naujas tikėjimas. Gaila, kad tu niekada neturėsi progos su šia knyga susipažinti, tačiau plunksnagraužys visai taikliai aprašė dabartinę situaciją. Mane – Sokratą – ir kitus stumia atėję iš Vakarų. Jie nėra – jie perima svetimus bruožus, kopijuoja, bet ne toks jų nusikaltimas. Žinai, brangute, aš tau ploviau smegenis apie tai, koks šis už sandėlį tarnaujantis pasaulis nevykęs, kokie niekam tikę jo dėsniai, tačiau nepaminėjau, kad yra vienas dėsnis, kuriam mes visi, įskaitant patį Raižantį Tamsą, turime paklusti – čia vykstantys įvykiai tėra vyksmo realiame pasaulyje atspindys. Todėl, jei anapus Vakarai ima viršų, aš ir mano comrades šioje veidrodžio pusėje taip pat turėtume nusileisti ir garbingai užleisti sostą.
Tačiau tos svetimas grimasas pamėgdžiojančios beždžionės nesiruošia tiesiog čia įsikurti ir viešpatauti. Jos siekia sugriauti ribas, skiriančias abu pasaulius. Nothing personal, just business – jų atsakymas. Negaliu meluoti, kad nesuprantu pačio jų egoistiškos egzistencijos pamato – šviesus rytojus įmanomas tik JIEMS ir JŲ tikslams, nes jie yra JIE, o mes – tik tai, kas atlieka. Deja, mano mieliausioji, gamtos dėsniams turime paklusti. Mes visi.

***
Paskutiniai monologo žodžiai Dryžuotajai padarė tokį įspūdį, kad, Sokratui subtiliai neužsiminus, ji būtų tiesiog prašliaužusi pro slėptuvę, kurią pastaruoju metu laikė savo namais. Tačiau šįkart tamsi urvo anga neatrodė tokia viliojanti ir galinti apsaugoti nuo pasaulio. D. įtarė, kad viduje jos laukia Kažkas. Tik per šį susitikimą meilių kalbų nebus.
Idėja, gimusi jos galvoje, galiausiai tapo kažkuo artimu kovos planui. D. stipriau apglėbė ataugomis savo nešulį ir, sekundę padvejojusi, pajudėjo į olą.

***
Deja, Dryžuotojos palengvėjimui ir džiaugsmui (kartu ir nusivylimui) viduje nieko nebuvo.
- Siūlyčiau per daug nedžiūgauti, - mestelėjo Sokratas. – Logiška būtų teigti, kad toks skvarbia uosle pasižymintis padaras kaip tu privalo užuosti cigarečių kvapą, kai jį užuosti galiu net aš. Be nosies – įsidėmėk tai.
D. iš tikrųjų užuodė stiprų dūmų aromatą, jos sąmonėje neatsiejamą nuo Kažko. Tikriausiai jis ką tik čia buvo, pamanė ji. O „cigaretės“ ir yra šie dūmai... dūmai... Kovos planas pasipildė dar keliomis detalėmis.
- Aišku, buvo, - atrodė, lyg smegenys skaitytų mintis, kaip tai darė padaras, gyvenęs aky. – Klausimas, kodėl jis paspruko mums pasirodžius?
Dryžuotosios manymu, atsakymas į šį klausimą buvo akivaizdus – todėl, kad Kažkas bijojo. To, ką ji kartu su keistąją būtybe galėjo jam ar jiems padaryti. Nelaukdama raginimų, D. patraukė laukan, įsitikinusi, kad Sokratas sugebės rasti kelią.

***
- Saulute, judėk ten kur aš liepiu. Ir nebijok, keliauti liko jau nedaug, - ji šliaužė, o Sokratas rodė kelią. Ne pirštu ir ne atauga; tiesiog trumpam apsėsdavo kūną, kai Dryžuotoji nukrypdavo nuo kurso. Kurį laiką smegenys tylėjo. Neįprasta, pamanė D., tikriausiai bando susikaupti artėjančiai akistatai. – Žinai, saulele tu mano, vertėtų atskleisti tau visas kortas. Ypač turint omeny, kad iki lemtingo susitikimo teliko kelios smiltelės mūsų smėlio laikrodėlyje.
Dryžuotoji nesuprato, ką reiškia „atskleisti visas kortas“, tačiau jautė, kad įvykiai gali pasisukti netikėta linkme:
- Susitikimo scenarijus – banalus kaip du kart du. Jokių kalbų, jokio aiškinimosi, kas teisus, o kas blogas. Aš bandysiu sunaikinti juos, o jie bandys sunaikinti mane. Tavo reikalas – atgabenti mane iki jų, o tuomet – arba nusiplauti, arba susirasti savo draugužį. Vis dėlto, jis tau bus skolingas vieną akį.
Šiuo momentu tu tikriausiai galvoji, kaip toks išglebęs ir nejudrus padaras kaip aš žada juos užversti. Atsakymas paprastas, brangioji – taip pat, kaip jau spėjau pribaigti keletą mūsų bendrų nedraugų. Savo buvimu. Kaip kažkas savo laiku sugebėjo pasakyti, širdele, „tuštybės mugė yra niekas, palyginus su nemirtinga klasika, kuri vien savo egzistencija nusviedžia vienadienius blizgučius į nebūtį“. O, gaila, kad ši poetiška siela liko neišgirsta savo pasaulyje...
Ir paskutinis dalykas – aš nežinau, kokias vaišes jie man paruošę, tačiau tikėkis bet ko. Šioje dimensijoje logika neypač draugauja su realybe – pastebėjai, kad aš žinau apie tavo susidūrimą su būtybe, saugojusia kodą? Tai vat, aš tenais nebuvau, nedalyvavau, o kas vyko – žinau. Iš kur, logiškai paaiškinti neįmanoma. Jeigu ir šįkart paaiškės, kad logika išvykusi atostogų, mus abu bus galima laikyti žlugusiu reikalu.
Beje, gana kalbų. Rodos, mes jau atvykome.

***

Jie atsidūrė priešais stiklinį dangoraižį. Dryžuotoji dar nebuvo taip gerai susipažinusi su regėjimo jusle, kad suprastų, jog toks pastato išnirimas yra neįmanomas – vieną sekundę tu jo nematai, o kitą jau stovi priešais.
Užteko vieno žvilgsnio suprasti, kad jų sutikimui buvo ruošiamasi – dangoraižio papėdėje, prie besisukančių durų stovėjo keisti sutvėrimai, išsirikiavę pusračiu. Jų kūnai priminė lėles, padarytas iš įvairiausių atliekų – kartono, vielos, plastikinių pieno butelių, skarmalų. O jų galvos... kaukės, pamanė Dryžuotoji. Ji nevisai suvokė šio netikėtai atklydusio žodžio prasmę, tačiau suprato, kad jų veidai – šypsenos, auskarai, šukuosenos, galiausiai akys – visa tai yra netikra, dirbtina, tik atspindys kažko, ko šiuose monstruose niekada nebuvo ir nebus.
- O, panašu, kad mūsų laukė, - pagyvėjusiu balsu konstatavo Sokratas. D. taip pat jautė, kad tie padarai žinojo juos pasirodysiant. – Rodos, kad šioje vietoje mums teks skirtis, brangute. Ir, jeigu tu nori išnešti sveiką kailį, daryk kaip aš sakau. Pirma, susikaupk. Antra, įsibėgėk jų pusėn. Įsibėgėk taip stipriai, kad prisimintum savo šuolį visą likusį gyvenimą. Tuomet sviesk mane į juos. Žinau, man skaudės, bet niekas nesakė, kad šitas reikalas bus pasivaikščiojimas parke. Tuomet apsigręžk ir lėk. Ir melskis visiems dievams, ar kam tu ten meldiesi, kad daugiau nepakliūtum jiems į nagus. Oi, ir dar! Nuoširdus mano patarimas – širdele, užmiršk antrą akį. Pakankamas apdovanojimas tau bus likti gyvai.
Jiems besišnekant, šiukšlinės būtybės taip pat pradėjo nervingai gestikuliuoti, murmėti, neramiai šnekėtis tarpusavyje. Galiausiai vienas iš jų suriko:
- Platono Sokratai, kalės vaike! Tu manai, kad mus prigriebsi? Galvoji, mes nepasiruošę? Na ir kvailys tu, Sokratai! Manei, nesurengsim tau deramo sutikimo, privertę ją tave atgabenti? Mes turime visą arsenalą – raketsvaidžius, kulkosvaidžius ir dar kokių tik nori žaisliukų, kad iš tavęs nė šlapios vietos neliktų! Galvoji, bent vienas iš mūsų tavęs bijo? Ateik čia ir išsiaiškink, nuopisa!
- O taip, jau matau, kad šūdai iš baimės jiems pro ausis teka, - nusišaipė Sokratas. Dryžuotoji vienintele akimi ieškojo būtybės, skleidžiančios dūmus. Kažko. – Nesidairyk, ieškodama to, kurio čia nėra, vaikeli. Metas pradėti šou.

***

D. žengė kelis žingsnius atgal, ruošdamasi įsibėgėti. Neturint regėjimo, nusviesti šį daiktą jų pusėn būtų gerokai sunkiau, pamanė ji. Padarai-lėlės, matydami jos judesius, pradėjo dar neramiau kuždėtis.
Pirmyn, pirmyn... užsimojimas... SKRISK! mintyse lyg varžybų sirgalius sustūgo Dryžuotoji. Sokratas išlėkė į orą ir, nubrėžęs grakščią hiperbolę, leidosi link keistų padarų, nukreipusių į orą jai niekad nematytus daiktus. „Bėk! “ – Dryžuotoji išgirdo Sokrato raginimą savo mintyse. Apsisukusi ji nėrė tolyn, kai orą sudrebino kurtinantis griausmas – lėlės pradėjo pleškinti į oru skriejančias beginkles smegenis visais turimais ginklais. Sokratas tėškėsi į žemę, tačiau ne išsitaškė, o lyg guminis kamuolys atšoko aukštyn. Du arčiausiai jo buvę ginkluoti sutvėrimai -  vienas su auksinių dantų šypsena ir juodomis žandenomis, o kitas – su dirbtiniu apgamu ant žando ir geltonų plaukų peruku – prarado savo formą, lyg ne Sokratas būtų tėškęsis, o jie būtų nukritę iš nemažo aukščio. Ten, kur dar prieš sekundę stovėjo gyvos lėlės, dabar voliojosi įvairiausių atliekų krūva.
D., išgąsdinta mirtino triukšmo, bėgo greičiausią gyvenime sprintą. Miškas jau už poros žingsnių, mąstė ji, miškas jau... BAM! Dryžuotoji krito aukštielninka, jausdama gilų skausmą savo galvoje. Akyje jai pirmąkart sukosi žvaigždės. Mane kliudė jie, pamanė D., tačiau mirties baimė privertė atsipeikėti – prasimerkusi ji išvydo priešais save mišką, tačiau ne visai tokį, iš kokio jie atėjo. Šis miško variantas atrodė tamsesnis, o medžių ošimo beveik nesigirdėjo. Dryžuotoji ištiesė ataugą girios link. Siena. Skaidri, permatoma siena. Lėlės uždarė ją spąstuose.

***

Vienintelis būdas ištrūkti – padėti Sokratui pasiekti pergalę. Jeigu jis pralaimės, keistieji padarai tikrai nepaliks jos gyvos. Be to, pagelbėdama Sokratui ji galbūt suras Kažką.
Dryžuotoji lėtai apsigręžė. Smegenys, prieštaraudamos fizikos dėsniams, lyg guminės šokinėjo tarp ginkluotų sutvėrimų. Pastarųjų buvo likę vos trečdalis. Tačiau Sokratas taip pat atrodė nekaip; dešiniajame pusrutuly žiojėjo skylė, iš kurios sunkėsi juodas skystis. Aš bijau mirti, pamanė D. Tačiau atrodo, kad mūsų pergalė netoli.
Aš galiu jam padėti.
Staiga dangoraižio durys ėmė suktis – pro jas žaibo greitumu išnėrė dar viena lėlė. Didesnė už savo bendražygius, ji mūvėjo kareiviškais batais, slėpė savo akis po tamsiais akiniais, o burnoje smilko cigaras. Dryžuotąją persmelkė supratimas – Kažkas! Nuo jo rūksta dūmai!
- Kvaile, tai ne jis! Negi nematai, kad... – ant Sokrato nusileido sunkus lėlės batas.
„Oh, well, širdele, panašu, kad šią partiją mes prakišome“, Dryžuotosios sąmonėje nuskambėjo Klasikos balso aidas. Sokratas miręs. O kartu mirsiu ir aš.
Peraugusi lėlė, viena koja spausdama smegenų likučius, lėtai užsikėlė ant savo peties masyvų juodą vamzdį, papuoštą kvaila emblema – geltonu apskritimu su juodais ornamentais jame. Veide prasiskleidė kvaila, bejausmė, tačiau kupina pasitenkinimo savimi šypsena:
- Hasta la vista, baby!
Aš mirus aš mirus aš mirus aš mirus aš mirus, lyg mantrą kartojo D.
NE.
Galvok apie dūmus, jų kvapą... Būtinai prisimink kvapą... Jo vardas bus...
Milžinas spustelėjo nuleistuką.
Vamzdžio gilumoje pražydo saulė.

***

Sprogimo sukelta garso banga aidu nuskriejo per mišką, išgąsdindama visus gyvus padarus.
Laukymėje šalia dangoraižio visi buvo mirę – mėtėsi krūvos skarmalų ir kitų šiukšlių, smegenų likučiai, apdegęs medžio kamienas. Dauguma pastato langų buvo sprogę, o pro atsivėrusias kiaurymes buvo galima įžvelgti, jog statinys yra tuščiaviduris.
Vėjas blaškė mėsainių vyniojimo popierius ir kitas atliekas, kai nuodėguliu virtęs Dryžuotosios kūnas ėmė braškėti. Viena jos dalis pūtėsi ir skeldėjo, kūdikiui skinantis kelią iš motinos įsčių.
Apanglėjęs rąstas pokštelėjo, vaisiui prasiveržus laukan, į saulės šviesą. Miško link, palikęs mirusią mamą, rėpliojo padaras, kokio šis pasaulis dar nebuvo matęs.
Dūmai... dūmai... surasti ir atkeršyti... naikinti.
Užteks!
Ji neleis šitam kvailam ropliui tuščiai pražudyti tokio puikaus kūno, kurį jie abu taip netikėtai gavo. Tiesa, šis kūnas, mėsa ir kaulai, priklausė kvailam mažyliui. Bet juk Dryžuotoji atėmė iš jos akį, jos kūną! Kodėl tuomet ji negali pasinaudoti Dryžuotosios kūno tąsa?
Ji jautėsi neįtikėtinai puikiai. Taip, Dryžuotoji, padedama to kito, išmušė žemę jai iš po kojų... tačiau tereikėjo nurimti, susikaupti, sąžiningai atsakyti sau pačiai į kelis itin nemalonius klausimus ir skylanti jos esybė vėl tapo vientisa. Tuomet tereikėjo sulaukti tinkamos akimirkos ir atsiimti tai, kas jai teisėtai priklausė. Bet, progai pasitaikius, ji gavo ne akį, o visą kūną.
Gyvenimas puikus, pamanė ji.

***

Dvi būtybės žvelgė į kovos lauką iš aukštybių. Tiksliau viena, nervingai rūkydama žvelgė į kitą – tamsią, didingą, nejudančią. O šioji stebėjo įvykius šalia butaforinio dangoraižio. Tai štai kaip tu atrodai iš tiesų, pamanė Ao. Tikrasis Raižančio Tamsą pavidalas nepanašėjo į spiralinį kūgį, kuriame jie buvo; jis panašėjo į iš anglies iškaltą, deformuotą Apoloną.
Raižantis Tamsą nukreipė savo akis nuo kautynių lauko, ilgai ir tiriamai žvelgė į padarą, įsibrovusį į jo valdas, tuomet prabilo:
- Negaliu nepripažinti, kad žaviuosi tavimi. Tu ne tik išdrįsai pasirodyti mano asmeninėse valdose, stodamas į lygią gretą su manimi, nors abu suvokiame, kad tu esi gerokai menkesnis. Tu taip pat surengei meistrišką šou ten, apačioje, - Ao lūpas perkreipė šypsenėlė, prastai slepianti baimę ir sumišimą, nežinojimą, ko tikėtis. Tikriausiai tu vienintelis iš savo padermės gebi jausti tikras emocijas, pamanė Raižantis Tamsą. – Platono Sokratas pribaigtas. Tačiau tavo šutvė taip pat negyva. Kaip ir toji vargšė būtybė, kurią suvedžiojai, pažadėdamas jei regėjimą.
- Tiesa, didingasis, tačiau viskas buvo atlikta švariai, nenusižengiant tavo paliepimams, - Ao jautėsi nejaukiai prieš galingiausią būtybę šioje dimensijoje. Abu žinojo, kad lėlės siekiai kirtosi su visais čia galiojusiais dėsniais ir taisyklėmis. O Raižančio Tamsą kantrybė nebuvo begalinė.
- Sakyk, Ao, ko gi tu iš tikrųjų siekei? Patiesti Platono Sokratą buvo galima ir kitais būdais, neaukojant savo kolegų.
Lėlė tik kvailai sukrizeno. Ji bijojo šio susitikimo, o kartu neapkentė Raižančio Tamsą – begalinį Ao pasitikėjimą savimi, taip praverčiantį bendraujant su kitomis būtybėmis, šis it ranka nuimdavo.
- Kuo labiau galvoju, tuo labiau man peršasi išvada, kad tau reikėjo ne Sokrato galo, o kažko, ką galėjo duoti Dryžuotoji. Man smalsu, Ao – kodėl tu jai davei akį? Raštas, kurį ji tau atnešė, yra bevertis. O jos vaikas... juk tik tavo dėka ji įgijo įsčias.
Lėlė ir šįkart nieko neatsakė. O Raižantis Tamsą mąstė – Ao uždavė jam daug klausimų. Ar tikrai tas raštas toks bevertis? Koks Dryžuotosios vaidmuo šiame spektaklyje? Ar Ao žinojo, kad radioaktyvus sprogimas yra ta sėkla, kurios reikia, kad D. įsčiose užsimegztų gyvybė? Kad vargšė būtybė įgis gimdą? Ar jis suplanavo šį gimimą? Galiausiai – ko iš tikrųjų siekia ši lėlė? Daugybė klausimų ir kilusi painiava nemaloniai slėgė smilkinius.
- Mane iš tikrųjų skaudina jūsų įtarinėjimai, didingasis. Tačiau leiskite atkreipti dėmesį – kovos išdava, naujagimis, patraukė gilyn į mišką. O jo susidūrimas su tenykščiais gyventojais gali turėti neigiamų pasekmių. Leiskite pastebėti, kad ne tik gyventojams, bet ir tiesiogiai jūsų asmeniui. Ar jūs, didingasis, teiksitės išspręsti šį nedidelį susipratimą?
Ao, tu, sukta lape, mąstė Raižantis Tamsą:
- Aš nežinau, kokie tavo tikrieji ketinimai. Tačiau tokia grėsmė turi būti likviduota. O dabar palik mane.

***
Lėlei pranykus, tamsioji figūra ilgai žvelgė žemyn. Jo žvilgsnyje pirmąkart po daugelio metų jautėsi nerimas. Raižantis Tamsą labiausiai nemėgo imtis veiklos, kurios rezultatų negalėjo numatyti. O šis padaras, klaidžiojantis po jo pasaulį, ir Ao buvo du nežinomieji, jaukiantys jo tvarką ir klibinantys pamatus. Tačiau, nori ar nenori, šįkart teks kišti galvą į kilpą. Nothing personal, just business, kaip pasakytų Ao, pamanė Raižantis Tamsą.

Galų gale, kažkurio iš mūsų vistiek laukia laiminga pabaiga.