Paieškos

Jeigu eidamas gatve sutikčiau poną Hesę, žinau, jog droviai išraudęs pasakyčiau:
        - Sere, jūs beveik teisus.
          Kūrėjo problema. Tikrai? Ar ji yra? Ir kas tai?
      Mintys, besirangančios galvoje, šnibžda pokalbius apie Dievą. Tačiau mes jį jau praradome, tą seną barzdočių nemadinga šukuosena, vis dar kabantį paveikslo rėmuose pas močiutę kaime. Jei sutiktasis Hesė išgirstų sakant „na, taip jam ir reikia“, kaukštelėtų vienišiaus lazdele man per pakaušį ir Didžiojo Mokytojo balsu išveblentų:
        - Sidharta. Atsiversk mano „Sidhartą“, bukaproti.
          Gausybė dieviškųjų pavidalų, atplūdusių bangomis nuo Azijos į Europos platybes, savomis biblijomis besimojuojančių ir vertinančių būtį savaip. Skęstu ir aimanuoju. Judaizmai, islamai, budizmai... ir jų simbolizmas. Turbūt daugiausiai mumyse kaip tik ir likę – simbolių reikšmės, kurių nevengiame aukštinti, tačiau nesugebėjome iš jų kažko pramokti.
      Pažvelgus į nūdienos kūrėją ir jo drąsią povyzą, įkvepiančią narsių minčių, apmetus akimis jo užnugaryje bestovinčios geltonosios spaudos kritikus, snarglių batalionus ir kultūristus, staiga imi justi iš kažkur atplūstantį (pasi) tikėjimą. Manaisi, jog bus, kas ves, kas parodys ir aprodys Jį.
    - Aš siūlau sekti juo, - išdidžiai tars, nesąmoningai tariamą kūrėją sutapatindamas su to pačio mūsų liūdno Dievo ikona.
            Galbūt tai iš turtingos praeities užsilikęs šis kūrėjo kultas, skatinęs tikėti juo, būti vedamu už rankos, o bevartant šiugždančius knygų puslapius ar žiūrint tiesiai scenos link, atlikti dvasinį išrišimą. Galbūt tai žmogiškasis įgimtas naivumas, skatinąs tikėti tuo, ko seniai nebetekome, manyti ir permanyti savo ribas, lūkesčius ir suklupimus. Galbūt iš to išplaukia ir šiandieninis siekis dvasinius praradimus transformuoti į pozityvesnes kategorijas, kaip, pavyzdžiui, bilietą į teatrą paversti popierėliu, priartinančiu laimę, supratimą. O paskui – užveriame duris, lyg sugertukai išriogliname iš teatro patalpų ir dar savaitę tauškiame, kokias kultūrines karčias šaknis ragavome. O aš sakau –  teliko tik simboliai, negyvos iškamšos tų altruistiškų rašytojų ir filosofų, teatralų ir sielos šokėjų, Nyčių ir Heidegerių gvardija, - visa keičiančios minties kultas. Vedini klaidinančio patroškio atkartoti rezonansu, išlikti dar vienu esaties stebuklu, į aukštumas, - taigi ir į dievybes, - kelia šarlataniškus Harių Poterių ir vienadienių meilės romanų kūrėjus, kinoteatrų skurdžius.
          Ir tai neatsitiko mums dėl krikščionybės apmatų kratymosi. Dievas, gyvenantis kiekviename iš mūsų, nereikalaujantis jokių liturginių pamokslų klausymo, apeigų ir aukų, - o kartu paverčiantis gyvenimą auka sau (nepamirškime čia ir hedonizmo) -, turėtų būti didžiausias sielos išlaisvinimas (o kartu ir įpareigojimas), kelrodis, tiesa. Tačiau nuklydome, ir vis dar klystame, ant dykvietės statydami garbės fanfaras scenos niekšams, jų užnugario Dievams ir tariamos kultūros severiutėms.
          Ir jeigu eidamas gatve sutikčiau poną Hesę, tarstelčiau šaltai:
    - Prisikalbėjai, seni, apie simbolius iš Indijos. Dabar štai mes haliucinuojame ir nė per plauko storį nenutolę nuo realybės visgi jos nesuvokiame.
          Neabejoju – Hesė dailiai nusišypsotų ir tuomet pasakytų:
        - Ką gi, paskaitykite, mielieji, dar ir dar kartą mano „Atsitokėjimus“.
          Mums reikia Dievų – mes juos ir turime: iškamšas, brokus ir daug linksmybių vietoj atgailos. Turime ir religijas – tik jas vadiname jau kiek kitaip: fetišas, priklausomybė, biobumas... O menas, kultūra – tai lyg maketas, apgriuvęs namas ar tas taip greitai išgarsėjęs šiltnamio efektas: jeigu skylių nematome – ir paširdžių neskauda.
        Gal Hesė ir neklydo: religijos mums reikia kaip tos duonos: kiekvienądien, saikingai ir su pagarba. Kaip Indija mums byloja: religijoje ir gyvenime ieškok simbolio. Tik vienas jis pritaikomas, naudojamas ir nesugenda. Tik va, bėda: pasiklydus reikšmėse ir vertinimuose, telieka skaityti, matyti ir pasikliauti saviįtaiga:
Aš neklystu.