Atiduok man

Man jau gana. Rūkstantis ginklas.
Kulkų boružės pažirę ant grindų.
Vis dar užuodžiu parako kvapą,
Besisklaidantį mozaikomis.
Mes viską praradom, nieko nebėra,
Suplyšo paskutinė siela.
Gėrėm rūgštį, plėšėm nuo savęs odą,
Bet tos dėmes neišbluko.
Mes stengėmės. Ak, mes taip stengėmės,
Nesusibraižyti savo kiautų,
Braukdami degtuką saugojom kokonus,
Nuo ilgaliežuvės liepsnos, bet
Viena kulka ir
Žiojėja skylės, o gal
Tai langas naujai sielai.
Atiduok man savo kiautą,
Rangykis minkštu kūnu tarp
Pažirusių boružių.