Žmogėdra meškutė

Svajojo meškutė svajojo senai
Pavalgyt žmogienos norėjo labai
Keliavo mišku ji visai neilgai
Ir išvertė tvorą ji mikriai gražiai
Suskaldė ji malkas visas pakelėj
Sumindė gėles ir vištas raibas
Išlaužė duris sudrąskė batus
Ir štai risnoja ji ant parketo
Žvalgydamasi sau šoklaus deserto
Įbėgusi ji į virtuvę pamato -Jį- Desertą
Nebesistengia ji jau tyliai eiti
Tik čiumpa grobį už gerklų
Pasiimdama žmogaus atodūsį
Tiesiog prarydama jį su viskuo
Patenkinta sugrįžo ji miškan
O nudvėsė ji su pilvu pilnu
Pelnyjus pagarbą visų meškų