Penkios minutės pro šalį...

  Dangus darėsi juodas nuo dūmų, kuriuos pravažiuojantis traukinys išmesdavo iš savo patamsėjusios širdies. Sėdėjau perone, ant suoliuko, ir nevalingai traukiau iš kišenės gal septintą cigaretę. Žinau... Rūkyti nesveika, bet, atrodo, jau būsiu pripratus. Velnio sugalvotas daiktas tos cigaretės. Su kiekviena supleškinta cigarete į orą išmetamos penkios mano gyvenimo minutės....Ir kažkodėl man pradeda atrodyti, kad šitos cigaretės sutrumpino mano gyvenimą jau keliais metais. Keista, bet šitaip mąstydama surūkiau dar vieną cigaretę. Velnio išmislas.... Žiūrėjau į pralekiantį traukinį. Galvojau, kiek jame sėdi vienišų žmonių, norinčių kuo greičiau pabėgti nuo juos supančios realybės. Galvojau, kad dauguma ten sėdinčių žmonių galvoja, apie pabėgimą ten, kur jų niekas niekad neras. Galbūt, ten sėdintys žmonės sėdi patogiuose kupė ir gurkšnoja arbatėlę valgydami avižinius sausainiukus, ir nevalingai mąsto apie juos supančius žmones.
  O aš traukiau aštuntą cigaretę. Užsikosėjau. Velnias sukūrė cigaretes. Velnias... Penkios minutės mano gyvenimo praskriejo perone rūkant aštuntą cigaretę.  Tikriausiai reikia eiti namo, nes taip besėdint ant suoliuko, mano gyvenimas patrumpės dar mažiausiai trisdešimt minučių. Pakilau nuo suoliuko,pasiėmiau savo nutriušusį lagaminą (Su lagaminu nesiskiriu nei minutei, nes tikiuosi, kad tą dieną galbūt nebegrįšiu namo... Ir pasidaro be galo keista, kai suvoki, kad nenori namo, nors jų ir neturi...), ir patraukiau link savo namų. Namais aš laikiau apleistą sandėlį, kur kažkada rinkdavosi miestelio “mafija”pasitarti dėl tos dienos darbų. Šiuo metu, kai “mafija” jau sugaudyta ir uždaryta į kalėjimus, čia renkamės mes - likimo nuskriausti žmonės, kurie savo namų neturi arba nenori į juos grįžti. Eidama link apleisto sandėlio rūkiau devintą cigaretę ir mąsčiau apie tai, kas laukia manęs, kai pareisiu “namo”... pas savuosius. Žinau, kad man neteks valgyti avižinių sausainių su pienu ir, kad tikrai negausiu švelnių žodžių ar meilės ir užuojautos. Tikriausiai parėjus Gediminas (Likimo draugas)duos dar vieną cigaretę, nuo kurios aš kaip reikiant apsinešiu. Galbūt Gerda (dar viena likimo nuskriaustoji) mane pasikvies į naktinį žygį po miestą... Galbūt... Aš supratau, kad gyvenant gatvėje laba sunku sugalvoti kažką tokio, kas tave kaip nors atplėštų nuo realybės, kurioje tu gyveni. Keista, nes gyvenimas sandėlyje keistai primena gyvenimą nuostabiame name. Nors nėra tų patogumų, bet vis tiek aplink tave viskas lygiai taip pat sukasi. Kiekvieną dieną pabundi, galvodamas, kaip reikia pratempti šią dieną ir kaip padaryti,kad šiandien turėtum ką valgyti. Argi ne tas pats mūsų laukia ir šiltuose namuose? Ne? Ar jūs garantuoti?
  Parėjau namo... Namo... Namo... Pas savo draugus ir iš tiesų, man pasiūlė cigaretę, kurią aš, žinoma, paėmiau, nes ne kiekvieną dieną manęs laukia nemokama cigaretė. Ir Gerda iš tikrųjų pasiūlė pasivaikščioti... Kokia aš nuostabi ateities prognozuotoja... Bet tai padaryti nebuvo sunku. Taigi pasiėmusi savąjį lagaminą, kuriame buvo įdėtos tik kelios palaidinės ir pora kojinių. Štai visas mano turtas. Viskas, kad man liko. Ir išėjau pasivaikščioti (Mane nulydėjo pašaipūs žvilgsniai, nes nedaug kas suprato, kokiu tikslu aš velkuosi paskui save tą bevertį lagaminą... Jie nesuprato, kad lagaminas buvo vienintelis dalykas, kuris suteikė man vilties gyventi, tikėti, kad viskas susitvarkys, ir, kad po kurio laiko aš galėsiu žiūrėti pro traukinio langą gurkšnodama arbatėlę ir valgydama avižinius sausainius. Bet aš tuo tikėjauŠventai tikėjau.
  Šiandien Gerdos nuotaika puiki. Nuėjome prie devynaukščio namo,kuris mums buvo tikras pramogų parkas. Užlipome ant jo stogo ir žiūrėjome į naktinį miestą. Padėjau galvą ant nutriušusio lagamino ir žiūrėjau į žvaigždes, Kaip gera buvo pajausti, kad mano kūnu vėl pradėjo tekėti romantika. Prisidegiau cigaretę ir į dangaus juodumą sudrumstė balti dūmai. Dūmai sklido aukštai ir man buvo taip gera. Dūmas baltas, šiltas ir kvapnus skrodė dangaus tamsumą ir man darėsi šilta ir gera... Kaip namuose. Kaip namuose... Namuose... Kažkodėl pajutau tokią ramybę, tokį džiaugsmą ir pasitenkinimą viskuo. kad, rodos, galėjau pabučiuoti kiekvieną žmogų einantį pro šalį... Bet manęs nebūtų supratęs nei vienas žmogus... Kas norėtų bučiuoti apsirūkusią, apiplyšusią mergaitę su apspurusiu lagaminu? Nepažystat nei vieno? Aš taip pat... Balta snaigė paglostė mano nosį (tikriausiai ji vienintelė išdrįso mane liesti)  Pradėjo snigti. Dideliais kąsniais. Tad Gerda ir aš nusprendėm grįžti namo pas savuosius.
  Kitą rytą atsikėlusi šalia savęs radau trejetą avižinių sausainių ir dar vieną cigaretę. Iš kur sausainiai? Kas galėjo man juos padėti? Kam aš rūpiu? Kam?
    Pasiėmiau sausainius ir patraukiau į peroną. Patraukiau laukti atvažiuojančio traukinio, kuris mane nuveš į geresnį gyvenimą... Ten kur šilta, gera ir jauku. Aš valgyčiau avižinius sausainius su bruknių uogiene ir patenkinta niūniuočiau dainelę apie gerą gyvenimą. Smagi ta dainelė būtų... Kupina laimės, džiaugsmo ir šilumos. Kupina meilės... nepakartojamos meilės... Surūkiau cigaretę, užsikosėjau. Kraujas... KRAUJAS!!! KRAUJAS!!! Kas man darosi?Kodėl kosėdama jaučiu kraujo skonį?..
  Atsisėdau ant suolelio. Važiavo traukinys. Pro vieną langą man mojavo mažylis....