Žiūriu kaip ant kranto siela
spardo medinį kamuolį,
o mėnuo išblyškęs neatmena vardų.
Tuomet du laivai pameta bures
ir nubėga krantu, nes ten žalia,
nes nėra kitur tokios vietos
kur rastum varnėno lizdą,
sloguojančią mažą skruzdėlę
ir graudų medžių atodūsį rudenį.
Nes nėra kitur tokios vietos,
kur žmonės ieškotų burių
ir plauktų į jūrą...