Šis tas apie anarchiškas bėdas

Pabudęs ryta žmogus
Suprato jog vakar per daug save šildė.
Jam jau nebesinorėjo gerti,
Bet juk lauke buvo taip šalta.

Pramerkęs akis išpurusias baisiai,
Jis bandė save įveikti ir prisiminti,
Kaip vakaras vakar baigės,
Bet dėje protas buvo kietesnis nei troškimai žmogaus.

Už lango pūga tyliai šiaušės,
Bandė priminti žmogui kodėl jis vakar ieškojo šilumos šaltinio.
Žmogus lango nematė- jo galva-
Sukosi kaip lošimų ruletė.

Ir staiga...

Paskambino į duris žiema...
Tokia visa pilkai balta,
Ant galvos su sniego kupeta.
Žiema. Atėjo jau.