man sunku kalbėti
parašysiu jums apie tai
kaip mėnulio akys
tokios vienišos ir
gedinčios žėri
kaip ryto sapnai persekioja
realybę kad ir kur
beeičiau
kad ir kur bežiūrėčiau
mano rankos tokios
sunkios sunkios sunkios
stiebiasi kaip medis kaip
agonija į kūdikius kai
gimsta per gražūs
į šviesą šviesą šviesą
tavųjų plaukų kaip
erškėčių aureolė jie
pasmerkti šioj žemėj pūti
ir vėl žydėti kol esu gyva
kol širdy poezija apie tave
gedi mano sutemas