Rašyk
Eilės (72236)
Fantastika (2171)
Esė (1688)
Proza (10352)
Vaikams (2459)
Slam (49)
English (1091)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 11 (2)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter







Niekaip negaliu pamiršti tos vasaros, kvepiančios aguonomis. Keista, kad ją prisimenu artėjant Kūčioms. Gal todėl, kad labai mėgstu valgyt kūčiukus, išmirkytus aguonų piene. Kūčienė – taip šį skystą kūčiukų mirkalą vadindavo močiutė. Ir dabar be šio svarbaus patiekalo neįsivaizduoju kūčių stalo.
Kiek pamenu, visada pasisiūlydavau sumalti aguonas. Šis ritualas tarsi pasąmonigai grąžindavo mane į vaikystę ir tas dienas, kai viską mačiau dar taip naiviai ir neaiškiai, nesuprasdama nei veiksmų priežasčių, nei jų pasekmių. Ta malimo mašinėlė tarsi laiko mašina grąžindavo mane į tas aguonomis kvepiančias vasaras. Kodėl aguonomis? Už mūsų sodelio eglių, link miško, augo platus laukas aguonų – raudonų ir aistringai banguojančių nuo menkiausio vėjo gūsio ar mūsų, vaikų, bėgimo arimų vagomis. Ir tie gražūs žiedai neamžinai raudonuodavo, kaip ir visi laikini dalykai, jie nubyrėdavo su rudens lietumi, tarsi apverkdami prabėgančių saulės dienų kaitrą ir pasitikdami niūrią pilkumą. Ir jų žiedai virsdavo į barškančius gamtos instrumentus, ir šiugždėdami laukais, gąsdindavo ateinančią darganą, pajudinti vėjo ir šnabždėdami burtažodžius bandydavo užkerėt rudenio pilkumą, kad ši pasitrauktų nuo žemės. Pasiėmusi šias aguonų kekes, aš jas žvangindavau lyg atlikdama apsivalymo ritualą: tas garsas atrodydavo magiškas ir paslaptingas. O aguonų kvapas. Jų skonis. Kramtydama jas, traiškydavau dantimis, žavėdamasi jų nesukramtomu traškumu, smulkumu ir gebėjimu įstrigti tarp dantų taip, kad niekaip neiškrapštysi. Ir ta suaugusių reakcija tau nusišypsojus. Juodai taškuoti tarpdančiai.
Malimo mašinėlė. Baltas aguonų pienas. Raudonas laukas. Prisiminimai kaip lavina grąžina į tas saulėtas dienas. Gausybė žvangančių aguonų galvučių, barškančių bulvių maišuose. Penkios malimo mašinėlės, dėdžių ir tetų susibūrimas didžiajame kambaryje. Vaikams į šį kambary negalima. Nes mes per daug suvalgom. Ir trukdom. Močiutė mus prižiūri ir papasakoja daug gražių istorijų. Mes mylim močiutę. Ji neleis mūsų skriausti, apgins, kai iš kambario išeis jau pasikeitus mama ir dėdės su tetomis…Jų akys būna didelės ir stiklinės. Jie nemato mūsų arba neatpažįsta, dažniausiai pradeda rėkti ir trankytis, kartais trenkia – tada jau reikia bėgti. Bėgti į kluoną ir slėptis. Taip močiutė liepė, ji irgi bėga su mumis, nes mamytė ir dėdės jos irgi dažnai nepažįsta. Močiutė sakė, kad taip yra dėl aitraus aguonų kvapo jas malant. Tai jų kvapas trumpam “atima protą”, todėl reikia ramiai palaukti, kol visa tai praeis.
Kartais tas laukimas užtrukdavo, bet močiutė pasakodavo, kad mes darom labai gerus darbus dėl kitų. Šios aguonos – Kūčioms, kad parduotuvėse netrūktų kūčiukų ir aguonų pieno ant šventinio stalo. Mes darom gerus darbus, o mano mamytė, tetos ir dėdės yra kaip Kalėdų senelio nykštukai, kurie padeda kurti šventinį stebuklą. Mes irgi kaip maži nykštukai, prisidedam prie stebuklų išsipildymo, nes esam geri ir paklusnūs – turim niekam nepasakot apie tai, kad neišnyktų magija. Kalėdų senelis nemėgsta išdavikų, paskui gali neatnešti dovanų. Reikia saugoti stebuklingas paslaptis, kad blogi žmonės nesutrukdytų šventėms ateiti…
Tarškantis, monotoniškas, nesustojantis malimas. Aguonų ir aitrus lyg acto kvapas.  Žvangančius pakeičiantys traškantys ir dulkantys  maišai. Atvažiuojantys nepažįstami dėdės juos išsiveža. Ne veltui, žinoma. Mamai ir dėdei jie mainais duoda “meškučių”. Stiklinių akių ledinis žvilgsnis ir svetimos mamos balsas, keikiantis tave rusiškai, kad pamatei tai, ko negalėjai. Kambaryje besimėtantys švirkštai, dar garuojantis dubenėlis, “merlius”, daug keiksmų, smūgiai,  kluonas, raminantis močiutės balsas, ryto vėsa, verkianti, vėl tikra mama, nepakeliamas galvos skausmas, jau sukrešėjusi žaizda, “merlius”, kvepiantis  jau ne aguonomis, o močiutės rinktomis ramunėlėmis. Raktažolių ir ramunėlių kompresas. Tikrumas. Mamos akių šviesumas. Aguonų trupiniai ant žemės.

Dar ne kūčios, dar ne. Bet jau uodžiu aguonas. Geriu aguonų pieną. Prisimenu raudonai banguojantį aguonų lauką, vėlesnį jų žvangėjimą rudenio vėjyje. Ir šypsausi, nes vis dar noriu tikėti močiutės pasaka, kad prisidėjau prie šventinio aguonų pieno stebuklo. Tai mūsų paslaptis. Tarpdančiuose aguonų likučiai suteikia šypsenai kraupumo. Baltas pienas nuplaus juodus jų likučius. Jis visada nuplauna juodas dėmes. Kaip balta žiemos pasaka.
Baltas aguonų pienas visada bus ant mano šeimos kūčių stalo…
2010-12-11 01:14
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 2 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2010-12-15 22:05
Hetera
Na, iš tiesų visi tai, kas patirta ne visada suvokiama sąmoningai... Dažniau tie prisiminimai atklysta visai nejučia. Pasąmonė tarsi diktuoja tam tikrus vaizdus iš vaikystės, kai tuo metu dar buvo nesuprantama nei priežastys, nei veiksmų paskirtis. Ir tie atklydę vaizdai staiga atneša sąmoningą suvokimą, kas, kodėl ir kaip vyko. Visa tai- neištrinama patirtis, kuri galbūt visada bus kaip tos juodos aguonų kruopelės, įstrigusios dantyse. Bet visa kita daugiau balta. Tai- patirtis, kuri užgrūdina ir ugdo savimonę, ragina skirti  blogį nuo gėrio, juoda nuo balta.. Praeitis, kuri moko.Dar daug tokių istorijų žinau, bet tai jau kitoms pasakoms, kitiems siužetams.  Galiu tik šypsotis.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2010-12-14 10:41
Kestas Urbonavicius
kažkaip gaila vaiko nesuprantančio kas už ką ir kaip, nors jei pienas pakankamai gerai nuplauna juodas dėmes, tai suaugusiam lieka vis mažiau aguonų tarp dantų, o daugiau močiutės šypsenos ir gražių aguonų raudonumo. Liūdnoka, nors kažkiek ir šilta.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2010-12-14 09:45
White Raven
Sušildo...
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą