Prozektoriumo lavonai

Prieš porą metų pro mano namų duris įėjo ano Gyvenimas.  Ir išėjo Jis pro mano namų duris, pasakęs, kad grįš. Ir grįžo. Prieš metus mano Gyvenimas vėl išėjo pro tas pačias mano namų duris, pažadėjęs, kad negrįš. Ir negrįžta...

Ir gyvenu aš neturėdama Gyvenimo, ir kartais nesiskundžiu. Ir šypsaus, ir juokiuosi, bet jaučiuosi kaip be dvasios. Einu į universitetą, į kitą universitetą, į kiną, parduotuvę, sėdžiu, geriu alų su mergom. Bet nejaučiu to. Eidama suprantu, kad einu. Bet ne todėl, kad taip nusprendžiau, ne todėl, kad to noriu, bet tiesiog.. einu.. Mechaniškai: raumenys susitraukinėja/atsipalaiduoja, kojos kilnojasi – einu.

Aš einu į pasimatymus. Be jaudulio. Tik nusiprausiu, pasidažau, apsivelku iškirptę ir nueinu. Aš ir flirtuoju, ir šypsausi, ir juokiuosi. Ir tik laukiu, kada eisiu namo. Bet neinu namo. Mane parveža. Todėl ir jaudulio nėra – žinau, kuo baigsis kiekvienas pasimatymas su kiekvienu vyru. Turbūt aš kekšė – jie baigiasi lovoj.

Kai jie išlipa iš lovos, išrinu jų numerius, išmetu iš snukiaknygės draugų sąrašo ar skypes kontaktu. Atsisveikinant dar nusišypsau. Jie žada paskambint, aš palinksiu galva, bet...

Juk jie – tik kūnai. Kaip prozektoriumo lavonai. Žmogus lygu kūnas plius dvasia. Jie sielos neturi, kaip ir prozektoriumo lavonai. Aš pasiimu tik jų kūnus, iš kūnų pasiimu tik tai, ko man reikia. Prozektoriume – žinias, kaip sudėtas žmogaus kūnas, lovoj – malonumą, fiziologinio poreikio patenkinimą.

O gal aš ir pati esu tik kūnas? Kaip galėčiau sužinoti, ar tebeturiu dar sielą? Jei neturiu Gyvenimo, gal ir sielos jau nebeturiu? Bet jeigu aš tik kūnas, ar galėčiau susigrąžinti sielą ir atvirsti į žmogų?

Bet juk mano Gyvenimas žadėjo negrįžti, o pažadų jis laikosi.

Bet gal ateis kitas gyvenimas? Jis turės ir kūną, ir sielą. Gal Jis ateis pro mano namų duris ir neišeis? Gal Jis jas užrakins ir neišeis. Ir man išeit neleis. Ir aš vėl jausiu kvapą, skonį, vėl matysiu pasaulį. Spalvotą.