Nesureikšmikite

Elegantiškas snaigų gulsmas - žemėn įšalan sustings,
Atėjo kitas metų laikas, rudenio jau nebeprisimint.
Ir išlydėjom dangumi mūs kraštų paukščius,
Į ten - kur šilta, mūsų žiemą šaltą, jiems ten kitaip bus.

O nusirengę medžiai, nebeturi gėdos nuogume,
Tik jų įsišaknėję pradai, lieka žemėj gimtoje.
Po darganos rudens - balta spalva nuklotąja žeme,
Žmogus pavargęs eina, savu keliu, į kur? Ak, amžinoji nežinia...

Likime, pailsink tąjį žmogų, juk jo kelionė tai ilga,
Nes jis tikslingai nedaėjęs - manys: čia mano pabaiga...
Išvargintas kovos už būvį, nieks nepasiūlo atsigert,
Paimk žmogau iš mano rankų duonos - pasisotink tu nors kart.

Likimą tavo puikiai suprantu, iki paskutinio tu kovoji - jau nuo mažų dienų,
Sustok, prisėsk, ir pažiūrėk į puošnų, baltą dangų, pabūki tu mažu vaiku,
Nes visą kelią ėjęs ir kovojęs, nebesvajoji, jau tu suaugęs, pėdos užpustytos, kūdikio dienų...

Bet tu pabūki akimirkoj savoj, kada vis klausei: ar tiesą rasiu - pažinęs nežinioj?
Pabūki vienas - su savim, atskleiski savo būtį - nebetikėk, ką tau kalbės visai tik svetimi.
Tik tu - kovojantis už savo lemtį, esi labai drąsus, ir kai save suprasi, žinosi - esi savų minčių namuos.

Iš tavęs juoksis, gerbs, mylės ir neapkęs, bet tai tik žodžių žaismas, prašau - nebeparduoki tu savęs velniams,
O jie pagundą kurstyt moka, ir žino kelią į tave, bet tu minties galiūnas - savivokos karalius, nebeisi jų keliais...

Aš išpažįstu gilią mintį, kurią dėlioju paprastai, brangus žmogau, sustoji, vėl apie būtį tu mąstai?
Aš pats esu ten buvęs, nespjoviau ir į tai, priimk mane pavargus siela, ir nebeklauskite manęs: kas tu pas many esai?
Aš silpno proto žmogus, bet siela už visų, kartu stipri, jeigu ne aš, tai kas kelią tau parodys, kada bematant, vis esam atvirai akli?

Žmogau bevardi, man visad sako: suraski kelią savo būtinai...
Bet aš akis plačiai atmerkęs savy prabylu: o tu žinai - kas pats esai?
O jie suranda visad žodžių, tuščių - į niekur ištartų,
Bet tu turėki savo tiesą - kuri padėtų eiti tau savu keliu.

Brangus žmogau, esi nekart suklupęs - kaip ir aš, bet mumis jie nebetikėjo, kad smuksim... Stosim mes ne vieną kart!
O jų bereikšmiai veidai mums bylos, tai jie - bepročiai - pabėgo, nuo realiausiosios tiesos.
Bet save auginam - net ir tamsoje, kada tamsa akis išbado, ir sako - pasmerkta tavo dalia!
Ir ta tamsa, kuri kiekvieną lydi vis kitaip, išmoko būti asmenybe - tokiu, kuris pastovi žodžiais už save - tik - ne kitaip!

Paimk žmogau, iš mano rankų tiesos duonos - ir pasisotink tu nors kart...