Kalėda

Snieguotas takas, medžiai tyli...
Žmogus prisnūdo žvakių šviesoje.
Delnuose suspaudęs seną smuiką,
Ramybę kalbina sapne...
Jo giesmės liečiasi su saule,
Su rojaus židinio liepsna,
Ir pagauta aukščiausio garso,
Per žemę eina Kalėda.
Ir lieka šiltos, baltos pėdos,
Žmogaus giesmė,
Žmogaus malda.
Snieguotas takas medžiai tyli
Per žemę eina Kalėda...