Sutemos žvarbios, kad atima kalbą
Raudonis dangaus apgaulingas.
Tik saulė į debesis šviesą nudelbus -
Pavasario pažadas dingo.
Bet laukiau minutės, kai vienišą kelią
Sutiksiu ir laisvės prašysiu
Apgaubt jį, dėkoti, nes skruostus tik gelia.
Mintin „lai taip būna“ sugrįžta.
Maldaut „su manim būk“ nei keliui nereikia,
Nei dangui. Pakaks šitam ryžto.